Kaip pasitikrino? Nuvažiavo padirbėti į Ameriką. Visą vasarą vieno kurortinio miestelio rūbų parduotuvėje nuo ryto iki vakaro lankstė rūbelius. Jei nebūdavo ko lankstyti, pati juos sujaukdavo ir lankstydavo iš naujo. „Negalėjau prisėsti nė minutei – griežtas šeimininkas nenuleisdavo nuo darbuotojų akių. Rėkdavo. Dirbau po 14 valandų per dieną“, – prisimena Renata.
– Kam jums to reikėjo?
– Ir tėtis man uždavė šį klausimą. Visur mėgstu kišti nosį. Norėjau pažiūrėti, ar pati ko nors galiu pasiekti, ar galiu pragyventi. Štai netenki vieną dieną visko ir pradedi nuo nulio. Sau įrodžiau, kad sugebu užsidirbti duonai ir be tėčio pagalbos.
– Kada suvokėte, kad jūsų padėtis kitokia nei daugumos bendraamžių?
– Negalvoju apie tai. Nes ta išskirtinė padėtis susiklostė natūraliai – tėvai netapo vieną dieną pasiturintys, viską įgijo pamažu. Mes, trys vaikai, neaugome su auksiniu šaukštu burnoje.
Renata su vyresniuoju broliu Andriumi ir jaunėle seserimi Kristina augo Mažeikiuose. Trys vaikai – vadinasi, jie moka dalintis. Nuo mažens Paleičikų atžaloms buvo skiepijama, kad skaniausias kąsnis – mažiausiajam. Renata dabar šypsosi: kartais gaila būdavo atiduoti saldainį sesutei, bet prisimindavo, jog pati irgi kažkada buvo mažiausia.
„Tačiau už viską dažniausiai turėdavau atsakyti aš. Kodėl? Vyriausiojo jau nebarsi – per didelis, mažiausio – irgi. Kas kaltas? Renata. Juolab kad pati dar ir prikrėsdavau eibių. Šiandien gaila mamos – kiek ji dėl manęs prisikentėjo! Turėdavau viską išbandyti ir visur įlįsti. Išvaikščioti stogai, išlaipioti visi medžiai – kai kada net iškelti tekdavo. Į šulinį įkritusi buvau. Vaikščiojanti katastrofa! Bet ir ambicinga – lankydavau visus būrelius ir net bažnyčios chore giedojau, kol išmetė, nes visiškai neturiu klausos“, – juokiasi Renata, ko gero, pirmąkart apie tai prisipažinusi, nes visada visiems aiškino, kad pačiai nusibodo giedoti.
– Kaip Vilnius pasitiko atvykėlę iš Mažeikių?
– Puikiai, nejutau jokių provincijos kompleksų. Pamažu atsirado naujų draugų, su kuriais šiandien net kartu dirbame. Gyvenau viena, kartais tėtis atvažiuodavo su reikalais į Vilnių.
– Ar jus reikėjo kontroliuoti?
– Ne. Kuo labiau mane kontroliuoja, tuo didesnis noras maištauti. Išvažiuojant į Vilnių tėvai pasakė: „Kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Jei nesimokysi – eisi gatvių šluoti“.
– O gatvių šluoti nesinori...
– Galėčiau ir jas šluoti, bet jaučiu, kad galiu nuveikti kur kas daugiau. Gerbtinas bet koks gerai atliktas darbas. Žodžiu, Vilniuje turėjau visišką laisvę, kuri privertė pajusti atsakomybę, ir į visus pakelės medžius jau nebelaipiojau, – perkeltine prasme paaiškina Renata.
– Ar ekonomikos studijos – pasvertas žingsnis? Juk taip norėjote studijuoti interjero dizainą.
– Į Vilniaus dailės akademiją man įstoti nepavyko. Natūralu – juk visiškai tam nesiruošiau – nepiešiau, nelankiau dailės mokyklos. Kadangi sekėsi tikslieji mokslai, daug nesvarstydama įstojau į Tarptautinę verslo mokyklą. Ekonomika niekada nepakenks. Skaičiuoti pinigus reikia mokėti, ypač – kaip jų uždirbti.
Tačiau visada domėjausi interjero dizainu. Man patinka gražūs dalykai, mėgstu vaikščioti po interjero parduotuves, žinau, kas kur kiek kainuoja. Mielai padedu draugams, jei paprašo pagalbos įsirengti ar patobulinti namus. Su dideliu džiaugsmu pertvarkiau mūsų šeimos sodybą Molėtų rajone.
– Apie tokius žmones kaip jūs dažnai kalbama, kad pareigos – tiktai akių dūmimas, nieko konkretaus jūs neveikiate.
– Mūsų šeimoje neįprasta, kad kas nors tinginiautų. Taip, dirbau tėčio, mamos, brolio bendrovėse, bet dariau konkrečius darbus. Ir sekretorė buvau, ir finansų analitikė. Pati įsiprašiau, nes norėjau viską žinoti. Dabar bendrovėje „Spectator“ kuriame visokius projektus, statome biurus ir namus. Vienas pavyzdžių – biurų pastatas „Orange“. Su keliais bičiuliais įkūrėme savo nekilnojamojo turto įmonę „Land Real“. Abiejų bendrovių veikla susijusi. Ką aš darau? Rūpinuosi architektūra, interjeru. Skamba gražiai, bet darbas rimtas: plyti tuščia vieta, o joje turi išdygti gražus ir patogus pastatas. Žodžiu, darau viską, ko reikia norint pasiekti puikų rezultatą.
Be to, visada padedu tėčiui, kai tik jis paprašo. Pavyzdžiui, nueinu į banką, kai jis negali, aptariu ar sudarau kokią nors sutartį.
– Oho! Juk tai gana atsakinga!
– Niekas negimė viską žinodamas. Kas neaišku, pasiklausiu tėčio arba tų pačių bankininkų.
– Nebijote padaryti kokių nors klaidų?
– Kas nedirba, tas jų nedaro. Milijonų nesu praradusi, bet teko sukti galvą, kaip ištaisyti vieną ar kitą klaidą. Turiu labai gerą mokytoją – savo tėtį. Jei nesinaudočiau jo patarimais, būčiau kvaila. Be to, kai kada jau ir jis paklausia mano nuomonės verslo klausimais.
– Žinoma pavardė – o jūsų būtent tokia – dažniau padeda ar trukdo?
– Ji įpareigoja. Atsakai ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Nuvažiuoti žemyn galima labai greitai ir lengvai.
– Žinau, kad jūsų šeima padėjo ne vienam bėdos ištiktam žmogui. Ar kas nors kreipėsi pagalbos ir į jus asmeniškai?
– Taip, tačiau nenoriu reklamuotis. Tiesiog smagu žinoti, kad kažkam gera padarei.
– Yra ir tokių, kurie nori tik pasinaudoti?
– Tokius mes jau užuodžiam. Kai man kiša ranką į kišenę, tikrai per ją trenkiu. O kai matau, kad žmogus pats kabinasi į gyvenimą ir tereikia truputį padėti, pastumti, tiesiog gerą žodį tarti – būtinai tai padarysiu. Ir nelaukiu grąžos – ji ateina savaime.
– Tikrai ateina?
– Be abejo. Gal ne iš to paties žmogaus, bet ateina. Mus tėvai auklėjo, kad su kitais elgtumės taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Viskas prasideda nuo šeimos, nuo pamatų. Didžiuojuosi, kad maniškiai tvirti.
Džiaugiuosi ir savo draugais: žinau, jie padėtų, kad ir kas man nutiktų. Net jei nebeturėsiu pinigų, duos 100 litų ir nesakys, kada grąžinti. Pasitikėjimą pelnai tik įdirbiu. Bet buvo ir išdavysčių, situacijų, kurias išgyvenęs supranti, kad tą žmogų reikia išbraukti iš savo gyvenimo.
– Esate, ko gero, viena geidžiamiausių nuotakų – jauna, graži, turtingų tėvų duktė. Kaip sekasi eiti draugystės, meilės keliu?
– Nenoriu to aptarinėti. Kalbant apskritai – buvo gražių ir negražių įvykių. Tik nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kiekvienąkart parklupusi ant žemės atsistoju vis tvirčiau. Žinau, kaip išsilaikyti kitą kartą. Esu verkusi, bet nematau tame nieko bloga.
– Kokių vyrų sutinkate, kokių istorijų iš vyresnių moterų išgirstate – ar jos neatvėsina noro kurti šeimą?
– Nenoriu kalbėti, kuo šiandien gyvenu. Kai namas bus pastatytas, pasakysiu, kad jis stovi, – šelmiškai šypsosi mergina. – Turiu gražų savo tėvų, brolio šeimos pavyzdį. Šeimos, vaikų tikrai noriu. Ar pavyks tai įgyvendinti? Turėtų pavykti, nes stengsiuosi. Žinau, kad bet kokie santykiai yra darbas.
– Argi? Jūsų amžiaus mergina dar turėtų manyti, kad pakanka tik karštai mylėti.
– Anksčiau taip maniau. Dabar protas eina pirmiau nei jausmai. Kas ta meilė? Kaip tėtis sako: meilė ateina ir išeina, o valgyti norisi visada. Meilė, aistra – tai gražūs dalykai, bet juos reikia gerai pasverti. Kur kas svarbiau pagarba, mokėjimas kalbėtis ir susikalbėti.
– Žodžiu, negali atsitikti taip, kad įsimylėsite padebesiais skrajojantį menininką ar beviltiškus verslo planus vis kurpiantį fantazuotoją ir laikysite visus keturis namų kampus?
– Ne, tai ne mano variantas, – kvatoja Renata. – Jei vyras su manimi nesusitvarkys, nelabai kas išeis. Man reikia pasakyti „ne“, kažkuriuo momentu sustabdyti, kartais nusileisti. Jei vyras man leis viską – nebus įdomu. Be to, neketinu išlaikyti vyro – kam man reikalingas vaikas. Aš ne iš tų, kurios iš meilės padarytų bet ką.
– Ar pasitaikė vaikinų, kurie labiau domėjosi ne jumis, o jūsų padėtimi?
– Buvo tokių, kurie ne manimi, o mano tėčiu labiau domėjosi. Bet greitai tampa aišku, kad esu savarankiška, šiandien save išlaikau pati. Niekas nieko neprivalo duoti. Tėvai man suteikė išsilavinimą, o kaip toliau eisiu per gyvenimą – mano problemos. Jei tingi dirbti – pagalbos nesulauksi, jei stengsiesi – patars, padės.
– Ar dažniau praleidžiate laiką savo žaviame bute, ar draugų sūkury? – klausiu apsidairiusi po šiuolaikiškai įrengtą Renatos butą.
– Kartais išties jau noriu pabūti viena, susisupti į pledą ir paskaityti knygą. Nors kur kas dažniau čia arba sodyboje šurmuliuoja draugų būrys – mėgstu ruošti valgį ir visus vaišinti.
– Ar turite tokių draugių, kurių biudžetas kuklus? Ar gali tarp tokių žmonių užsimegzti tvirta draugystė?
– Žinoma! Ir žaviuosi jų užsispyrimu visko siekti savo jėgomis. Jos nesėdi ir neverkšlena, nezyzia. Gražu į tokius žmones pažiūrėti, jėgų pasisemti. Kita vertus, kuo tą biudžetą išoriškai gali parodyti? Gražia apranga? Taip, man patinka gražūs rūbai, visokios lepinimosi procedūros grožio salonuose. Bet puikiai žinau, kiek tai kainuoja, moku įvertinti kokybės ir kainos santykį, žinau, kiek galiu sau leisti.
– Taip lengvai, džiugiai ir paprastai kalbate, kad užsimaniau paklausti, ar „Lukoil“ degalinė – jūsų mėgstamiausia?
– Taip, – nusišypso Renata.