Moteris su „Vingės terminalo“ generaliniu direktoriumi Arūnu Želniu susipažino prieš ketverius metus. Prieš metus susituokė. „Kol kas džiaugiuosi gyvenimu. Džiaugiuosi tuo, kaip gyvenu“, – sako G.Gecevičiūtė-Želnienė, šiuo metu leidžianti sau nedirbti.
Tačiau ji neužsidaro namuose – tenisas, italų kalbos kursai, emocinio intelekto paskaitos... „Turiu sau ir kitiems įrodyti, kad nesu tik gražus vyro priedas, kuris temoka klapsėti blakstienomis. Todėl ir ieškau savęs įvairiuose seminaruose, kursuose. Nenoriu būti tuščias žmogus“, – sako ji.
Jos jaunystė, tikina Gytė, netrukdo porai gražiai sutarti. Gal dėl to, kad jai teko anksti suaugti – devyniolikos metų ji tapo vieniša mama. Be to, prisipažįsta, visada šalia jos būdavo vyresni vyrai.
– Tarp jūsų ir Arūno didžiulis metų skirtumas. Ar dėl to prieš vestuves nebuvo dvejonių?
– Ne. Juk visada žinojau, kiek jam metų. Be to, ir mano vyras galėjo nerimauti, kad galbūt susirasiu jaunesnį. Tad, jei kankina abejonės, nereikia žengti to žingsnio.
Amžiaus skirtumas nėra kliūtis geriems santykiams. Štai mano dėdė susituokęs su 20 metų vyresne moterimi – jie puikiai sutaria, ilgai ir gražiai gyvena. Metai manęs nebaugina ir dėl to, kad visada bendraudavau su vyresniais vyrais. Vyresnis vyras labiau gerbia moterį, labiau ją supranta. O ko moteriai daugiau reikia?
– Kad vyras jai leistų pasijusti silpna moterimi.
– Bent jau užuovėja sunkiu momentu.
Arūnas su Gyte susipažino kazino. Pasikeitė telefonų numeriais. Po kiek laiko vėl susitiko. „Kad man su tuo žmogumi gera, pajutau po pusmečio. Daug kartų viduje viską patikrinau, kad vėliau netektų gailėtis“, – sako G.Gecevičiūtė-Želnienė.
Tad prieš pusantrų metų, kai pora šventė Naujuosius metus Romoje ir Arūnas pasipiršo, Gytė nesudvejojo. Po pusmečio pora atšventė prabangias vestuves.
Nors Gytė sako esanti šiuolaikiška, su vyru apsigyveno tik po sutuoktuvių.
„Sakoma, kad gyvenimas kartu iki vestuvių – tai partnerio išbandymas. Bet juk žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad jie nėra bandomieji triušiai. Todėl griežtai vyrui pasakiau, kad gyvensime tik po vestuvių. Matydavomės ir taip kiekvieną dieną, galėjau pažinti visas jo savybes. Niekas manęs negąsdino“, – tvirtos nuomonės laikosi Gytė.
Iki vestuvių su sūneliu Nojumi ji gyveno pas savo mamą. Apie jo tėvą moteris nekalba. „Tai – mano praeitis, kurios geriausias padarinys – vaikas, – sako ji. – Motinystė subrandina. Į viską kitaip imi žiūrėti, kitaip galvoti, sprendimai būna atsakingesni. Vaikas sustabdo nuo kvailysčių, neapgalvotų poelgių“.
Arūnas turi du vaikus iš pirmosios santuokos, tačiau jie liko gyventi su savo mama. Bendrų vaikų pora kol kas neplanuoja. „Dabar dar norisi pagyventi sau“, – sako ponia Gytė.
Želniai gyvena erdviame bute ant Neries kranto. Ir nors Gytė sako esanti tikra pedantė, o šviesiam butui reikia kasdienio tvarkymo, namų šeimininkės samdyti neskuba. Svetimi žmonės jų namuose nepageidaujami.
Šiandien jaunos moters spintoje kabo „Dior“, „Chanel“, „Gucci“, „Moschino“ ir kitų garsių pasaulio kūrėjų drabužiai, ji gali keliauti kada ir kur tik panorėjusi, tačiau to nesureikšmina: „Niekada nebuvau nuskurėlė. Mano tėvai tvarkingai gyveno, nejaučiau pinigų stygiaus. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad buitis nepalengvėjo. Tik tuščia ir neprotinga girtis, kad gyvenu prabangiai, kai daug žmonių neturi ko į burną įsidėti. Esame viskuo apsirūpinę ir sveiki. O kol esame sveiki, galime užsidirbti. Nemanau, kad visą laiką būsiu be veiklos. Turiu idėjų, bet joms subrandinti dar reikia laiko ir pastangų“.
– Norėtumėte turėti savo verslą?
– Verslininkė iš manęs nekokia būtų. Du verslininkai po vienu stogu irgi nieko gero, – sako socialinius mokslus baigusi Gytė.
– Bet šeimoje barasi ne tik du verslininkai.
– Mes dar tik metus susituokę, pykčiams dar nėra vietos. Jie atsiranda, kai pradedama rodyti nepagarba, kai neišklausoma, neparemiama. Labai svarbu šnekėtis, tartis – tuomet gali išvengti didesnio ginčo.
– Ar tikite, kad meilė trunka tik trejus metus?
– Reikia stengtis, kad ji netruktų tik trejus metus. Bet meilė ir šeima neturi būti auka.
– Niekada nesiaukotumėte ir negyventumėte su vyru dėl vaikų?
– Taip moterys teisina pačios save. Vieną priežastį bandoma paslėpti kita. Vaikai čia dažniausiai būna niekuo dėti. Reikia stengtis dėl vaikų, visavertė šeima yra puikus pavyzdys vaikui, bet ar bus jam gerai, jei tėvai gyvens kartu ir kasdien pyksis? Tik trauma.
– Iš kur jūs, jauna moteris, žinote, kaip kurstyti meilės židinį?
– Šeima yra mokykla, kurioje mokosi du žmonės. Nesivadovauju kitų pavyzdžiais. Mūsų šeimoje būna smulkių nesutarimų, tačiau nugali sveikas protas, o ne emocijos. Gyveni ir vienas iš kito mokaisi.
– Matyt, bendravimas su vyresniais vyrais irgi davė nemažai patirties?
– Sunku buvo mano tėvams – aš visada buvau maištinga. Gal anksti subrendau, bet niekada nerasdavau kalbos su bendraamžiais. Bendraudama su vyresniais pakeiti mąstymą, tobulėji, augi. Sunku tai nupasakoti.
Mano bendraamžiai niekada nesuprasdavo manęs, o aš jų. Kaip galima naktimis nemiegoti ir šėlti? Man gaila būtų laiko. Mieliau pamiegočiau.
– Bet bendraudama su vyresniais tarsi prašokote savo nerūpestingiausius metus, jaunystę?
– Nemanau, kad ką nors praradau. Kaip tik labai daug atradau. Būtų kvaila dabar gailėtis to, kas įvyko. Tai yra mano praeitis, mokykla, kuri subrandino mano asmenybę. Aš niekada nemėgau vaikščioti po naktinius klubus. Gyvenau kitokį gyvenimą nei mano bendraamžiai.
– Kokį?
– Eidavau į kavinukes ramiai pasėdėti. Niekada nenorėjau šėlti. Mieliau laiką leisdavau kultūringoje aplinkoje.
– Visada atrodote labai elegantiškai ir solidžiai. Galbūt net per solidžiai savo amžiui.
– Eidama į vakarėlį rengiuosi pagal aprangos kodą. Jei jis nebūna nurodytas, drabužius padiktuoja nuotaika. Be to, šalia manęs – rimtas, solidus vyras. Tai irgi įpareigoja.