Tačiau Vaida vis tiek šypsosi ir spinduliuoja vidine ramybe. Iš vėžių jos neišmuša net ir klausimas apie dabartinį jos gyvenimo draugą, bendrovės „Aukso rūmai“ savininką Tomą Petronį, kuris žmoną paliko dėl kitos gražuolės, „Mis Lietuva 2002“ Vaidos Grikšaitės.
– Jūs esate antroji tituluota gražuolė Tomo gyvenime. Nesibaiminate, kad jūsų išrinktasis yra tiesiog gražuolių medžiotojas?
– Žmogus baimes pats susikuria ir pats dėl to tampa nelaimingas. Jeigu tų baimių neturi, viskas aplink tave daug gražiau dėliojasi. O šis faktas – tik juokingas sutapimas. Dar pridurkime, kad mano vyro buvusios merginos ir vardas toks pats kaip mano...
– Jūs – gražiausia moteris visatoje, o V.Grikšaitė pripažinta tik gražiausia Lietuvoje. Galite pagrįstai jaustis pranašesnė.
– Šitas titulas įrodo tik tai, kad tame konkurse mano asmenybė labiausiai patiko žiuri. Aš nesijaučiu gražiausia pasaulio moterimi. Esu moteris, kuri 2009 metais dalyvavo konkurse, ir komisija mane išrinko būtent to konkurso gražiausia, įdomiausia asmenybe.
Grožis – neišmatuojamas dalykas, kintanti sąvoka. Kiekvienam vyrui gražiausia moteris yra jo žmona. Todėl žavu klausytis, kai po konkurso vyrai sako: juk mano žmona gražesnė. Mano vyras ir iki konkurso sakydavo, kad esu gražiausia moteris pasaulyje.
Ji Tomą jau vadina vyru, nors ketverius metus kartu esanti pora prie altoriaus dar nežengė. „Tai Dievo man siųstas žmogus. Astrologė Palmira, palyginusi mūsų horoskopus, pasakė: tai tavo astrologinis dvynys“, – sako V.Ragėnaitė. Ji ir Tomas yra gimę tais pačiais metais, tą pačią dieną penkių valandų skirtumu.
Susipažino jie pietaudami kavinėje. Visi staliukai buvo užimti, tad Vaidai teko prisėsti prie vieno sėdinčio Tomo.
„Jis paprašė mano telefono numerio. Atsakiau, kad gatvėje sutiktiems žmonėms savo numerio nedalinu. Jis nusistebėjo – kodėl. Pajuokavau, kad galbūt man netinka jo horoskopo ženklas. Taip išsiaiškinome, kad esame gimę tais pačiais metais, tą pačią dieną. Atsirado intriga. Taip jis išgavo tą mano numerį ir netikėtai atėjo į mano gyvenimą“, – prisimena V.Ragėnaitė.
– Sakoma, kad traukia priešingybės, o jūs su draugu esate „dvyniai“.
– Mes esame priešingybės vien todėl, kad esame vyras ir moteris, – nusijuokia Vaida. – Pripažinti savo blogas savybes yra sunku. Pripažinti, kad šalia toks pat žmogus, – dar sunkiau.
– Ar žiūrėdama į Tomą atpažįstate savo blogąsias savybes?
– Taip, – juokiasi ji vėl. – Būna, galvoju – o iš kur man tai pažįstama? Pavyzdžiui, kai kartu pradėjome gyventi, Tomas atsikraustė su daugybe tokių pat knygų, puodelių ir kitų daiktų, kokius turiu aš.
Stebėdama, kaip ramiai ji atsakinėja į klausimus ir kaip sugeba viskuo džiaugtis, imu svarstyti: negi ši dviejų vaikų motina vis dar pasaulį mato vien rožinėmis spalvomis? „Per gyvenimą patyriau daug skaudžių dalykų, buvo atradimų ir praradimų. Bet kiekvienas nutikimas yra tiesiog būtinas, kad gyvenimas pasikeistų“, – įsitikinusi ji.
– Būtų gerai, jei jis visada keistųsi tik į gera.
– Viską gyvenime priimu kaip dovaną. Ir apie karūną taip galvojau. Sakiau, jei ji ne mano – nieko tokio. Niekas nežino, ką ji gali duoti. Galbūt pasuks ne į tą pusę, į kurią turėjau eiti. Tikėjau: koks bus rezultatas, man jis bus pats geriausias.
Toks atsipalaidavimas ir mėgavimasis akimirka ir buvo mano stiprybė.
– Ar ilgai ėjote iki tokios filosofijos?
– Kelias buvo ilgas. Ir netgi kupinas Dievo ieškojimo. Domėjausi įvairiomis religijomis, bet nė viena jų man negalėjo atsakyti į svarbiausius klausimus. Tada susikūriau bažnyčią savyje. Aš tikiu aukštesne jėga. Bet mano Dievui nereikia priėmimo vietų, jis neturi darbo valandų. Jaučiu, kad visą laiką esu jo globojama. Svarbiausia – nepasiduoti nerimui. Nes tą ryšį gali jausti tik tada, kai esi rami, girdi tik save, o ne aplinkinių pamokymus, kokia turėtum būti. Man labai patinka mintis: geriau yra suvaldyti save nei užkariauti pasaulį.
Konkurse mačiau moterų, kurios pagražintos plastinių operacijų. Jos taip nori būti tobulos, mylimos, kad net darosi jų gaila. Galvoju, kokios jos laimingos, kad nežino, kokios yra nelaimingos.
– Kas padeda tą vidinę ramybę išlaikyti?
– Labai padėjo tapyba ir buvimas gamtoje – ten atsipalaiduoju, pasigilinu į save (Vaida lanko Raimundo Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą. – Aut.).
Būdama devyniolikos ji ištekėjo. Po metų pagimdė sūnų. Dar po dvejų išsiskyrė.
„Buvo didelė meilė, ankstyvos vedybos, vaikelis. Kai euforija baigėsi, pamatėme, kad esame labai skirtingi žmonės. Tačiau nesigailiu, kad taip nutiko, – sako Vaida. – Skyryboms pasiryžau ne iš karto. Buvo nesėkmingų bandymų susitaikyti. Dabar žinau: kad žmogus mokėtų priimti kitą žmogų, reikia gyvenimo išbandymų“.
– Ar buvęs vyras padėjo auginti sūnų?
– Taip. Ir dabar jis su vaiku bendrauja. Džiaugiuosi, kad nepasidavėme emocijoms ir sugebėjome išlaikyti gerus santykius.
– Po skyrybų buvo nelengva – reikėjo derinti studijas ir darbą.
– Didžiausiais smūgis buvo tada, kai po pastangų derinti darbą ir studijas verslo vadybos kolegijoje paaiškėjo, kad diplomas nepripažįstamas kaip aukštąjį išsilavinimą įrodantis dokumentas. Turėjau darbą valstybinėje įstaigoje, tad man reikėjo aukštojo išsilavinimo. Vėl pradėjau mokytis. Po to dar magistrantūroje studijavau. Studijos tapo mano gyvenimo būdu.
– Ar ši labai užsiėmusi moteris rasdavo laiko pasimatymams?
– Ilgą laiką buvau vieniša.
Bet gražuolės vilnietės gyvenime atsirado T.Petronis. Pora greitai apsigyveno kartu ir susilaukė dukters. Rudenį jai sukaks dveji metai, tad Vaida jau mąsto apie grįžimą į darbą.
– Galbūt sugrįšite į draudimo kompaniją „Seesam Lietuva“?
– Šiuo metu mano gyvenime viskas keičiasi. Dabar turiu apsvarstyti, ko noriu gyvenime, nes galimybių po konkurso atsivėrė daugiau.
– Ar po grožio konkurso gavote darbo pasiūlymų?
– Ne. Bet šis konkursas suteikė drąsos. Labai dažnai žmonės renkasi darbą vien dėl stabilumo. Ir dažnai dirba ne patį mėgstamiausią darbą. O aš dabar turiu progą savęs paklausti, ar tikrai to noriu. Gyvenime viskas yra įmanoma. Visiems linkėčiau sau niekada nesakyti, kad ko nors negali.
– Jūsų draugas turi brangiaisiais metalais, tarp jų ir auksu, prekiaujančią kompaniją. Tikriausiai jūsų papuošalų dėžutė pilna auksinių papuošalų.
– Turiu labai gražių, mielų daiktų, – Vaida parodo du auksinius žiedus ant rankos, dailius auksinius auskarus.
– Esate įsitikinusi, kad tai jums skirtas žmogus, tačiau tuoktis neskubate. Kodėl?
– Labai greitai po pažinties pradėjome gyventi kartu, tačiau apie vestuves nekalbėjome. Kai pagimdžiau dukrytę, juokavau, kad reikia dar palaukti, nes suknelė negražiai atrodys. O dabar manau, kad tokiai išskirtinei dienai reikia subręsti.
– Ar neįkyri aplinkinių klausimai, kodėl esate „-aitė“?
– Buvau „-ienė“. Ir net po skyrybų vyro pavardę pasilikau. Bet kai sukako 30 metų, susimąsčiau – kodėl turiu vadintis kito žmogaus pavarde, jeigu nesu jo šeimos dalis? Susigrąžinau mergautinę pavardę, nors draugės ir atkalbinėjo, sakė, kad atrodysiu kaip senmergė. Bet aš labai gerai jaučiuosi su savo pavarde.
Pagal senovės tradicijas pavardės pakeitimas reiškia visišką priklausymą vyrui. Šeima atiduodavo dukrą kitai šeimai tam, kad gimdytų jai vaikus. Ji buvo vyro šeimos nuosavybė. Dabar situacija pasikeitė. Tad gal galime keisti mąstyseną ir dėl pavardžių? Kiekviena turi rinktis tai, kas jai tinka ir patinka. Aš labai gerbiu tradicijas, man gražios mūsų archajiškos galūnės, bet kokią pavardę pasirinkti – kiekvieno reikalas.
– Galbūt gražiausia visatos moteris galėtų pasidalinti savo grožio paslaptimis?
– Grožio kenkėjai – stresas, skubėjimas ir nuolatinis buvimas patalpose.