Seimo narė ir Seimo pirmininkas. Jis įtariamas ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis, jai pripaišomi įvairiausi meilužiai, narstoma, kaip ji neva iš V.Uspaskicho gimtadienio apsaugininkų ištempiama visiškai girta... Pikantiškos žinios spaudoje, humoristiniai siužetai televizijoje. Kaip visa tai atlaiko politikais tapusios pramogų pasaulio žvaigždės?
„Žinau viena: jeigu mano gyvenime nebūtų buvę to pramoginio laikotarpio, puolimas stačia galva į politiką galėjo būti labai skausmingas. Dabar turiu storą odą. Dirbtinai keliami skandalai nei manęs, nei Arūno iš vėžių neišmuša“, – teigia Inga Valinskienė (43 m.), kurią netrukus matysime ne tik Seime, bet ir TV3 projekte „Šok su manimi“.
– Susitinkame kinų restorane „Rytai“. Tai atsitiktinumas ar iš tiesų žavitės Rytų filosofija?
– Atsitiktinumas, nes po interviu greitai turiu atsidurti kitoje vietoje, tad man buvo patogu čia susitikti. O apie Rytų filosofiją daugiau papasakotų mano vyresnysis sūnus Arūnas. Orientalistika – jo sritis, kuria jis jau senokai domisi, šįmet ketina net studijuoti Japonijoje. Jaunėliui Šarūnui tik keturiolika, jam tokie dalykai dar nėra patrauklūs. Rytai... Negaliu pasakyti, jog labai žavėčiausi jų vertybėmis, norėčiau jas perimti.
– Galbūt todėl, kad, tarkim, rytiečių moterų nuolankumas, patarnavimas vyrui, buvimas jo šešėlyje prieštarauja jūsų esybei?
– Aš esu gana nuolanki moteris! Jeigu kam nors atrodo kitaip, tai jie labai klysta. Jei paklaustumėte mano vyro, jis patvirtintų, kad su manimi tikrai nesunku sutarti. Ir mūsų šeimos draugai pasakytų, jog nesu aikštinga, prieštaraujanti ar kariaujanti moteris.
Žinoma, turiu savų būdų kariauti, tik to neturi matyti aplinka. Viešoje vietoje rengti šeimos dramas, demonstruoti savo išskirtinumą, galią, taip žeminant vyrą ar mėginant įrodyti, kad esu ypatinga ir manęs nepastatysi į vietą, man atrodo labai pigu. Aš to nedarau.
Du žmonės gyvena kartu, ir tik jie žino, kokie yra jų santykiai, kaip jie juos yra sustygavę. Žino savo vietą šeimoje, prioritetus, jaučia, kaip reikia bendrauti, kada kokį žodį pasakyti, o kada – patylėti. Mes su Arūnu to išmokome. Bet aš visai nesigėdiju, kai kartais sakoma, kad Valinskienė labai klauso Valinsko. Pasišypsau, ir tiek. Nes tik aš viena žinau, kaip yra iš tikrųjų.
– O vyras žino?
– Be abejo! Juk jis yra patriarchato šalininkas. Jam atrodo, kad šeimoje boba ir turi vyro klausyti. Tai tegul taip ir atrodo, – Inga gudriai nusišypso. – Nėra blogai, kai moteris leidžia vyrui suprasti ir pajusti, kad vadas yra būtent jis. Taip besielgiančios moterys tik daugiau išlošia nei nukenčia. Turiu prisipažinti, kad man ne visada pavyksta tai parodyti, per dažnai užsiraukiu, supykstu dėl to, kas man nepatinka. Tačiau nekariauju, nešūkauju ir nieko nestatau į vietą.
– Užsiminėte, kad abu su vyru to bendravimo išmokote. Kuo skiriasi Inga ir Arūnas namuose bei Inga ir Arūnas viešumoje? Kaip elgiatės?
– Šeimoje mes dažniau pasiginčijame, o viešumoje sau to neleidžiame. Juk aplinka įpareigoja. Bet labai džiaugiuosi, kad išvengėme to dirbtinio santykių grožio ir švelnumo demonstravimo, to nuolatinio vaikščiojimo visur kartu susikibus už rankų, meilės patvirtinimo bučiniais, prisiglaudimais...
Gal čia mano amžius kaltas, tačiau tokie viešai rodomi šilti jausmai manęs neįtikina. Tikiu, jog ką tik susipažinę žmonės dega meile, aistra, nori ją rodyti, tačiau man tokios demonstracijos atrodo šiek tiek kvailokai.
Mes su Arūnu niekada viešai nevaidinome jausmų, kurių nėra. Nesistengėme ir nesistengiame sukurti to tobulo vaizdelio, nuo kurio visi aikčiotų: „Štai, pažiūrėkite, kokia graži Valinskų šeima“.
– Bet jūs dažnai kandžiai vienas apie kitą atsiliepiate, nevengiate pabaksnoti ydų, silpnybių.
– O, taip, patraukiame vienas kitą per dantį, tai tiesa! Arūnas mane mamuke pavadina, Valinskiene, ožka. Ir aš visai nepykstu! Tai man labai žavu.
– Esate susituokę 22 metus. Gal tas ironiškas požiūris, pasišaipymas, lyg atsietas kalbėjimas vienas apie kitą – „jis“, „Valinskienė“ – ir yra ilgalaikio poros buvimo kartu pagrindas?
– O gal daugelis, ypač tie, kurie vaikšto susikibę rankomis, pasakytų, kad mūsų jausmai atšalę? Juk jeigu tos meilės neparodome, turbūt jos ir nėra. Gal esu cinikė, tačiau manau, jog žmonių santykiai, jų jausmų išraiška turi gilesnį lygmenį, visai kitus dalykus, o ne viešai rodomą formą. Jausmai ir turi ten likti.
O tas dirbtinis įsikibimas į savo žmogų, kad tik kas nors blogai nepagalvotų arba – atvirkščiai – kad galvotų geriau nei yra, man nepriimtinas. Taip buvo nuo pat mūsų pažinties su Arūnu pradžios.
– Inga Valinskienė – dainininkė, filmų garsintoja, parlamentarė, Seimo pirmininko A.Valinsko žmona. Kokia iš tikrųjų yra Inga be šeiminių ir visuomeninių įsipareigojimų? Kas jus geriausiai pažįsta?
– Sunku pasakyti, – susimąsto. – Vis dėlto manyčiau, kad mano vyras. Na, ir mama, žinoma. Kartais atrodo, kad Arūnas nelabai gilinasi į moters savijautą, išgyvenimus, nėra tas, kuris maloniai išklauso moterį – jis per daug vyriškas, jo galva sukurta kitiems dalykams. Jis verčiau paskaitys enciklopediją, o ne pasiklausys mano pasakojimo apie draugės šeiminį gyvenimą. O moterims labai reikalingi tokie vyrai-klausytojai. Ir nors Arūnas toks nėra, jis mane pažįsta geriausiai. Jis nesako, nerodo, jog domisi mano vidiniu gyvenimu, tačiau viską mato ir jaučia.
– Esate prisipažinusi, jog savo nevisavertiškumo kompleksus bendraudama su žmonėmis dangstote arogancija ir perdėta drąsa. Ar netampa toks žaidimas ilgainiui kauke, kuri prilimpa, tampa sava?
– Pastebėjau, jog kuo toliau, tuo mažiau man reikia tos baisios šalto mandagumo kaukės. Stiprėju, drąsiau bendrauju su žmonėmis, mažiau jų bijau, jie nebe taip mane erzina, moku atsiriboti nuo tų, kurie man nemalonūs. Kasmet tampu vis natūralesnė. Tačiau nesistebiu, jog tiems, kurie manęs nepažįsta, vis dar galiu atrodyti ledo karalienė. Mano draugai, bičiuliai žino, jog esu gana šiltas, nepiktas žmogus.
– Kaip jums atrodo buvę pramogų pasaulio atstovai politikoje? Štai klausytis Prancūzijos prezidento žmonos Carlos Bruni dainų yra viena, o išgirsti parlamentarės Ingos Valinskienės balsą vėlyvame filme, pažymėtame raide S, kažkodėl visai kas kita. Kodėl?
– Aš niekaip nesuprantu, kodėl parlamentaras taip atsiejamas nuo žmogiškojo įvaizdžio? Juk dirbti Seime – tai nereiškia užsidaryti vienuolyne ar patekti į kalėjimą. Kodėl parlamentaras turi atsisakyti savo pomėgių, polinkių, to, kas vyko jo gyvenime iki tampant politiku?
Tikrai nesiruošiu šokti striptizo klube ar kur nors girta ant stalo, nepaisydama to, ką rašo spauda. Žinau savo etikos normas ir žinau, kas dera asmeniui, atstovaujančiam tautai parlamente. Ir nesuprantu, kodėl, tarkim, serialų garsinimas (beje, erotinių filmų jau nebegarsinu) nėra etiškas dalykas.
Skandalai kyla ne dėl mano veiklos, o dėl to, kad kažkas netiki, jog filmus garsinu be jokio atlygio. Nenoriu mesti savo pomėgio, kuriam skyriau penkiolika metų.
– Paminėjote „girtus“ šokius. Greičiausiai turite galvoje aprašytą įvykį, jog esą Viktoro Uspaskicho gimtadienyje buvote tokia girta, kad reikėjo apsaugininkams jus išnešti, tiksliau – ištempti už pažastų. Kiek šioje istorijoje yra tiesos?
– Aš tikrai nesu abstinentė, tai galiu labai atvirai pasakyti. Tačiau gyvenime niekas ir iš niekur nėra manęs nešęs, vilkęs ar tempęs. Tikiuosi, kad to niekada ir nenutiks. O tokios rašliavos su tiesa nieko bendra neturi. Tą vakarą man netgi nebuvo nei silpna, nei bloga, kad būtų buvę galima iškraipyti faktus ir apkaltinti girtavimu. Todėl siaubingai nustebau išvydusi tokias antraštes bei komentarus.
– Jeigu tai šmeižtas, turėjo būti skaudu.
– Skaudėjo lygiai dvi minutes. Pastebiu, jog kuo daugiau apie save išgirstu neteisingų dalykų, tuo trumpiau dėl to išgyvenu. Vadinasi, sparčiai grūdinuosi.
– O kaip reagavote į paskleistą informaciją, jog su LNK televizijos garso režisieriumi Germanu Solovjovu buvote meilužiai? Be to, kad tų meilužių turėjote ir daugiau?
– Daugeliui pasidariau įdomi būtent dėl to, jog tapau Seimo nare. Ir tos meilužių paieškos... Aš nesigilinu. Tačiau šypsodamasi pasidžiaugiu: aš esu gyva! Keistu būdu, tačiau bent jau įdomi.
– Ar tikite, kad pora, kartu nugyvenusi daugiau nei porą dešimtmečių, gali būti išvengusi paklydimų? O gal apie juos žinote tik jūs abu su vyru?
– Du žmonės gali labai daug ką išgyventi, ištverti ir atleisti vienas kitam, jeigu jie mėgina tai daryti. O kai viršų ima užsispyrimas, tik savęs paisymas, labai didelės ambicijos ir nenoras įsigilinti į kitą žmogų bei suprasti, kas dedasi ir kodėl, tuomet ir vyksta išsilakstymai, skyrybos. Santuokoje negalima mylėti tik savęs. Tai patvirtintų visos poros, kurios nugyveno kartu 30, 40 ar daugiau metų. Išsikerojus vyro ar moters ego, santuoka nustoja egzistuoti.
– Jūs su vyru esate labai savarankiškos, nesulipusios, stiprios asmenybės. Tokios stiprios, jog bet kurią akimirką kiekvienas galėtumėte susikrauti lagaminus ir išeiti.
– Tačiau gal mums ta stiprybė sako nesikrauti tų lagaminų, – šypteli. – Kad išeitum, reikia stiprybės, tačiau dar daugiau jos reikia, kad liktum. Gal mes su Arūnu esame stiprūs abiem atžvilgiais. Nežinau.
Mūsų santykiai nėra tobuli. Mes iš tiesų turėjome daug progų išsiskirti. Buvo krizių, tačiau visuomet iš jų sugebėdavome išbristi. Vieno vienintelio ilgametės santuokos recepto nėra. Mano patirtis sako, jog santuokoje svarbi tolerancija, savo ambicijų pažabojimas, noras įsigilinti į kitą, suprasti ir atleisti.
– Bet jeigu esate tokie stiprūs, jog galite būti atskirai, tačiau po krizių liekate kartu, vadinasi, jūsų ryšys jums yra vertybė, esate vienas kitam įdomūs.
– O gal mes jau nebegalime būti atskirai? Gal mes kankiname vienas kitą? Gal mus maitina ne didelė laimė, o didelė kančia? Juokauju. Tačiau faktas: kad ir ką mes abu su Arūnu esame išgyvenę, esame kartu. Ačiū Dievui, turiu vyrą, kuris į visas pikantiškas istorijas žiūri labai atsainiai. Dirbtinai keliami skandalai nei manęs, nei Arūno iš vėžių neišmuša. Gal kas nors kitas ir gali, bet tik ne tokie gandai.
– Kaip priimate žinią, jog Seimo pirmininkas saistomas ryšiais su nusikaltėliais? Stojate mūru už savo vyrą? O gal namuose vis dėlto pasakote: „Na, ką, Valinskai, prisidirbai“?
– Jokiu būdu! Žmona turi palaikyti vyrą. Kadangi puikiai žinau, ko mano vyras yra prisidirbęs, o ko – ne, tai man tie gandai apie Daktarus kelia tokį pat juoką, kaip Arūnui – mano girtos ištempimas iš V.Uspaskicho gimtadienio. Tai ne tie dalykai, kurie mane atribotų nuo vyro. Nežinau, ką jis turėtų padaryti arba ką aš turėčiau sužinoti, kad imčiau kitaip vertinti savo vyrą.
Per tuos metus daug ant vyro pylė negerumų. Ar kas nors prilipo? Ne. Nes nėra kam lipti. Dėl to esu visiškai rami. Aš Valinską labai gerai pažįstu, kaip ir jis mane. Žinau: kuo daugiau skaudžių dalykų apie save išgirstame, tuo tampame vieningesni. Mes vienas kitą palaikome. Nėra jokios terpės nepasitikėjimui, priekaištams, nesaugumui, klausinėjimams: gal aš ko nors nežinau, gal vis dėlto kas nors buvo su tais Daktarais? Sakau: kas mėgina tapti mano vyro priešu, kartu tampa ir manuoju.
– Beveik istoriniai G.W.Busho žodžiai, ištarti vizito Lietuvoje metu. Ir tai sako santūrioji Inga Valinskienė?
– O kaipgi kitaip? Šiuo klausimu jokių diskusijų net būti negali. Palaikiau vyro idėją eiti į politiką ir būsiu šalia, kai jam manęs prireiks. Taip yra, tikiuosi, jog taip ir liks. Arūną palaikiau ir palaikysiu.
– Kas turėtų atsitikti, kad pajustumėte – viskas, nebemyliu šito žmogaus?
– Tas, kuris vadovaujasi pojūčiu „myliu-nemyliu“, ilgai su kitu žmogumi negyvena. Toks žmogus nusprendžia, kad nebemyli, kad jam tokia situacija per sunki, kad nebegali tverti, todėl ima ir išeina. Vos pajutęs, kad jo jausmas kinta, šąla, šlubuoja, iškart tai priima kaip nemeilės apraišką. Deja...
Jausmų išlaikyti vienodu lygmeniu neįmanoma. Taip nebūna! Juk pasitaiko įvairiausių momentų. Pavyzdžiui, kartais savo vyro net matyti nenoriu. Taip, tai tiesa! Kartais netgi jo nekenčiu ir galiu jam tai drąsiai į akis pasakyti. Bet pagalvoti – viskas, nebemyliu, susirenku savo žaislus ir einu į kitą smėlio dėžę – ne. Jeigu taip galvočiau, galėčiau išeiti kaskart, kai ant vyro supykstu.
Nors gyvenu vadovaudamasi emocijomis, džiaugiuosi, jog galiu sveikai sudėlioti prioritetus. Nusivylimai, pykčiai ar nepasitenkinimas yra laikini dalykai, sukelti momentinio negatyvaus potyrio. Visa tai praeina. Reikia nepamiršti, su kuo ir kokį gyvenimą gyveni ir kaip tą gyvenimą įsivaizduoji toliau.
Nežinau, ar esu apsaugota nuo to „nebemyliu ir išeinu, kur akys veda“. Galbūt vieną dieną man tai šaus į galvą, ir aš taip padarysiu. Bet kol kas nejaučiu tokio poreikio. Jaučiu atsakomybę, daug kitų šiltų jausmų savo žmogui, ir tas laikinas susierzinimas nenusveria santykių lėkštelės skyrybų pusėn.
– Tuomet galima sakyti, jog meilė su emocijomis nelabai ką turi bendra, tai labiau pasirinkimas, sprendimas būti su tuo žmogumi. Bet štai nenuleido antrą kartą vyras unitazo dangčio, ir jau atsirado rimtas pagrindas skyryboms – „nesutapo charakteriai“!
– Tada tai tikrai ne meilė.
Nesu iš tų žmonių, kurie postringauja: „Jau mano santuokos nelaimė tikrai neištiks“, „Aš taip niekada nepadarysiu“. Esu labai atsargi. Dėlioju, kuo ir kaip gyvenu dabar, kas man šiuo metu yra svarbiausia. Aišku, galėčiau praskysti ir iškrėsti ką nors kvaila. Tačiau save nugaliu.
Dėl santuokos paminu savo ego – nebijau to pripažinti. Taip, aš dažnai elgiuosi, kaip galbūt nenorėčiau, bet kitos išeities nėra. Ir nesijaučiu nei nuskriausta, nei besiaukojanti.
– Bet tai būna veiksminga, kai nuolaidų daro ir antroji pusė.
– O, taip, jūs teisi. Galbūt tos nuolaidos pastebimos visiškai kitoje srityje, tačiau jos turi būti abipusės. Jei savo ambicijas nuolat užgniaužtų tik vienas žmogus, jis greitai pavargtų, imtų jausti, kad santuoka yra našta.
– Sutikote dalyvauti TV3 projekte „Šok su manimi“. Esate pasiruošusi kritikai ir nepalankiems vertinimams?
– Labai džiaugiuosi, kad mane projekto rengėjai pakvietė. Vis kviesdavo dainuoti, tačiau atsisakydavau. O dabar sutikau. Šokiai – ta sritis, kuri visuomet mane domino. Ir sutikdama dalyvauti tikrai nesvarsčiau, kaip žmonės vertins politikę ant parketo.
Man buvo svarbiausia, kad mano žmogus mane palaikė. Jei Arūnas būtų suabejojęs, pataręs neiti, greičiausiai būčiau atmetusi pasiūlymą. Tačiau turiu žmogų su sveiku požiūriu, tad sprendimai būna kur kas paprastesni.
O kokie gali kilti gandai? Kas negražaus gali būti šokyje? Jeigu pamatys Seimo pirmininko žmoną šokančią, tai iškart pagalvos apie etiką, jos moralę? Kodėl taip vertiname? Kur čia blogis?
– Bus blogis, jei įsimylėsite, pavyzdžiui, savo šokių partnerį. Juk astrologas Pavelas Globa išpranašavo jums jaunesnį vyrą.
– Globa sakė, kad jis bus perpus už mane jaunesnis. O mano šokių partneriui Andriui Butkui – 28-eri. Per senas man, – nusijuokia Inga.
– Tai gal čia astrologinė paklaida?
– O, mes jau su Arūnu tai apkalbėjome. Bet juk ir jam išpranašavo tris žmonas!
– Susidariau įspūdį, kad Arūnas yra impulsyvesnis, o jūs – uždaresnė. Vyras gali viešai pasvaičioti, kaip gražiai atrodytų pusnuogė Valinskienė laivo denyje, ar prisipažinti, kad myli, o jūs vyro atžvilgiu esate gana santūri. Kada pastarąjį kartą sakėte vyrui, kad jį mylite?
– Viešai?! Esu santūri, tačiau nepraleidžiu progos pasakyti, kad Arūnu didžiuojuosi, kad žaviuosi jo drąsa, veržlumu, intelektu. O dėl viešų meilės prisipažinimų... Nežinau, nežinau...
Tiesą sakant, žodį „myliu“ iš vyro girdžiu dažniau, nei pati jam sakau. Ir tai nieko bloga. Jis – vienoks, aš – kitokia. To žodžio sakyti dažnai neišmokau. Juk savęs neišprievartausi, ar ne? Jei nuolat vyrui tai kartočiau, man tai atrodytų dirbtina, nenatūralu. Nemoku taip elgtis.