V.Valkiūnas tikina pinigų niekada nesureikšminęs ir savo padėtimi nesidižiavęs. „Lietuvos ar kitų valstybių turčiai mane stebina užsisklęsdami materialinėse vertybėse, galvodami, kaip dar labiau praturtėti. Galėčiau juos suprasti, jeigu būtų įmanoma gyventi 500 ar 1000 metų ir turėti planų, kaip gyvensi, kai tau bus 200 metų. O dabar... Viskam yra pradžia ir pabaiga, todėl reikia racionaliai išnaudoti mums skirtą laiką“, - sako Seimo narys.
Žodžiai „racionalumas“, „strategija“, „planai“ šio politiko vartojami bene dažniausiai. Kalbėdamas jis mini daug skaičių, tarsi būtų sekundžių tikslumu savo gyvenimą suplanavęs buhalteris. Bet jis yra psichologas. Puikiai išmano kūno kalbą. Tad man sukryžiavus rankas jo tiriamas žvilgsnis tarsi klausia „kodėl užsisklendėte?“. Pats kalba gana atsainiai, pernelyg neatvirauja, o sveika dozė ironijos nuspalvina politiko portretą visai kitomis spalvomis.
Po beveik trisdešimties metų emigracijos V.Valkiūnas šiandien džiaugiasi sugrįžęs namo. Žodį „sugrįžęs“ politikas pabrėžia. Lietuvą, o ne Latviją, kur būdamas šešiolikos išsikraustė su šeima, jis laiko savo namais.
„Iš Biržų rajono persikėlėme į Rygą. Kita kalba, kita tauta, kiti papročiai. Didmiestis. Juk ne į kitą kaimą persikrausčiau. Daug ką išgyvenau, todėl sunku mane kuo nors nustebinti“, - atsidūsta V.Valkiūnas. Ir nors didieji jo gyvenimo džiaugsmai ir liūdesiai išgyventi Rygoje, Lietuva vyro gyvenime užėmė svarbią vietą.
Gyvendamas Rygoje steigė ten lietuviškas mokyklas, rėmė nacionalinio diktanto konkursą ir už savo pastangas puoselėti lietuvybę buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Ir jo verslas pradėtas bendradarbiaujant su Lietuva. Pieno produktai, kruopos - nuo jų eksporto iš Lietuvos į Latviją prasidėjo V.Valkiūno verslas. Dabar jo kompanijai - jau septyniolika metų. Jai priklauso „Draugų?, „Tautos“, „Valdo“ prekės ženklai, biurų ir logistikos kompleksai Rygoje.
- Kam reikėjo sėkmingam verslininkui brautis į Seimą? Juolab kad jūsų verslas plėtojamas net ne Lietuvoje...
- O koks gyvenimo tikslas? Mano - nebūti tik pinigų darymo mašina. Noriu įprasminti gyvenimą savo idėjomis, kūryba. Iki 40 metų reikia daryti pinigus, o po to neužmiršti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik pinigai.
- Tad jau visą dešimtmetį galvojate ne apie pinigus?
- Buvau Biržų tarybos narys. Prieš tai domėjausi politika tik kaip pilietis. Neturėjau jokių iliuzijų, kad Seimas bus rojaus kampelis. Tačiau čia atėjau dėl kelių tikslų. Vienas jų - išlaikyti Lietuvos identitetą, kalbą, kultūrą. Noriu, kad lietuvį atpažintų bet kurioje pasaulio šalyje. Kitas - mokyklos. Sakoma, kokia visuomenė - tokia mokykla. Bet mokykla yra pradžių pradžia. Todėl, kokie bus mokytojai, kokios bus mokyklos, tokia bus visuomenė.
- O kas dabar rūpinasi jūsų verslu?
- Matriarchatas, - juokiasi. - Dabar moterų era, kompanijomis rūpinasi moterys. Vyrai šiais laikais nusilpę, pavargę.
- Moterys iš jūsų šeimos?
- Svetimos, - juokiasi. - Samdytos direktorės.
- Dabar lyg ir ne pats tinkamiausias laikas palikti verslą.
- Baisiau už mirtį nieko nėra, - juokiasi. - O kai numirsi, niekas nebebus baisu. Verslas - tik viena gyvenimo sudedamųjų dalių. Ir pinigai tėra įrankis pavalgyti, malonumams ar naudai gauti. Bet visus įrankius naudoti reikia su protu. Kad ir plaktuką - juk gali pirštą nusidaužti.
Reikia gyventi taip, kad nuo gyvenimo nepavargtum. Kas būtų, jei žmogus galėtų gyventi 150 metų, jei dabar jau šešiasdešimtmečiai pavargę? Reikia judėti pirmyn ir galvoti tik apie ateitį. Praeitis neturi užimti daugiau negu 20 procentų minčių. Kažkada buvau sudaręs tokią schemą: 20 procentų gyvenimą turi sudaryti praeitis, 50 dabartis ir 30 procentų ateitis. Iš praeities reikia padaryti tik išvadas.
- Kokią išvadą galėtumėte padaryti iš savo praeities?
- Kad viskas gerai, „skrydis vyksta normaliai“.
- O kaip vis dėlto užsidirbti milijoną?
- Mažiau apie jį galvoti. Ir daugiau veikti. Pinigai patys ateis.
- O jums visada sekėsi?
- Visaip buvo, bet svarbiausia - bendras balansas.
Regis, bendras balansas V.Valkiūno banko sąskaitoje tikrai teigiamas. O asmeniniame gyvenime? Jo 25 ir 26 metų sūnūs su žmona liko Latvijoje. „Visi suaugę, visi protauja, yra laisvi ir sveiki. O aš turiu savo programą ir nenoriu, kad man trukdytų. Politinėje erdvėje padėjėjų iš šeimos nepripažįstu. Nenoriu, kad man darytų įtaką. Turiu būti laisvas“, - sako Seimo narys.
Tokios pat nuomonės jis ir apie šeimos kišimąsi į verslą. Tiesa, V.Valkiūnas pripažįsta, kad žmona „šiek tiek“ verslą prižiūri, tačiau vaikams to neleidžia. „Aš esu prieš, kad giminės, artimieji ar net vaikai dirbtų kartu. Laikausi nuostatos: giminė, ne giminė - lipk iš obelis“, - griežtą poziciją išdėsto politikas.
- Ar vaikai nepriekaištauja, kad neleidžiate jiems pasimėgauti prabangiu gyvenimu?
- O kas jų klausia? Jų dar subjektyvus mąstymas. Psichologai sako, kad iki 30 metų žmogus painioja realybę su fantazija. Taigi aš padedu jiems suprasti realybę.
- Ir ką jie dabar tame realiame gyvenime veikia?
- Dirba, bando save įprasminti. Ieško. O su verslu jiems kol kas silpnai. Dar trūksta patirties.
- Ar nesijaučiate Lietuvoje vienišas?
- Ne. Žmona taip pat kilusi iš Lietuvos, dažnai čia atvažiuoja. Su šeima matausi kartą per savaitę ar net dažniau.
- Kur dabar jūsų namai?
- Mano namai - Lietuva. O gyvenu šalia Seimo, Gedimino prospekte. Kita mano gyvenamoji vieta - Biržai. Vieta - ne esmė. Namai man svarbūs tik kaip visumos sudedamoji dalis, padedanti kiekvieną rytą pasiruošti darbams.
- Kodėl prireikė 30 metų, kad sugrįžtumėte gimtinėn?
- Tam turėjo susiformuoti aplinkybės ir mano psichika. Išvykti daug kur galima, bet mano tėvynė, mano meilė yra Lietuva. Noriu čia ir pasenti, ir numirti.