Reikia manyti, kad per 26 santuokos metus Paksai jau išmoko vienas prie kito prisitaikyti ir dėl užklupusių gyvenimo pokyčių nedarys tragedijos.“Kam galvoti, kaip gyvensime tuos penkerius metus? Jei tik pradėsi svarstyti, abejoti, apkartinsi buvimo kartu džiaugsmą. Ne pirmą kartą lieku viena. Kai sukūrėme šeimą, Rolandas buvo lakūnas, dalyvaudavo įvairiuose sąskrydžiuose su Sovietų Sąjungos rinktine, nematydavau jo keletą mėnesių. Būdavo taip, kad mūsų mažiukė duktė Inga grįžusio tėvo nepažindavo. Bet vyro nekaltinu - juk jis taip šeimai uždirbdavo duoną. Tačiau pamažu toks gyvenimas ėmė abiem įgristi - sudėtinga išlaikyti normalius šeimos santykius su čigonišku gyvenimo būdu. Pakalbėjau apie tai su vyru, ir jis perėjo dirbti į aeroklubą.
O Rolandui pasirinkus politiko kelią, irgi nemažai valandų praleista vienumoje. Ypač pernai, kai vyko rinkimų kampanijos. Į susitikimus su žmonėmis išvažiuodavo anksti ryte, grįždavo vėlai vakare. Beveik nesimatydavome. Todėl ir dabar Rolando darbo Briuselyje nelaikau jokia tragedija“, - pasakoja L.Paksienė.
- Bet jis dirbs penkerius metus.
- Visada turėjau veiklos, nenuobodžiausiu ir dabar. Nesu ta moteris, kurią reikėtų užjausti. Nesijaudinkite, aš su savo jausmais ir emocijomis susitvarkysiu, - šypteli moteris. - Tai niekis, palyginti su tuo, kad mano vyras išrinktas į Europos parlamentą. Vadinasi, yra žmonių, kurie Rolandu tiki, palaiko jį, o man tai žinoti yra labai daug.
- Ilgai gyvenantiems sutuoktiniams net kalbėtis nereikia, jie jaučia vienas kito nuotaikas. Ar nerimavo vyras prieš naują gyvenimo etapą? Koks buvo prieš išskrisdamas?
- Jo veide nieko neįskaitysi! Rolandas tiek gyvenimo vėtytas ir mėtytas, kad joks nerimas jo asmenybės tikrai nesupurtys. Bet nuotaikas jaučiu, nors jis jų ir neparodo.
- Nerengėte atsisveikinimo vakarėlio?
- Ne. O kam? Europarlamentarams sudaromos sąlygos grįžti namo. Be to, ir mes su Mindaugu nuskrisime jo aplankyti. Bandysime įsijausti į naują Rolando gyvenimo etapą. Juk jam ten bus viskas kitaip nei Lietuvoje.
- Grius šeimos ritualai - nebebus bendrų vakarienių, pusryčių.
- Ruošti maistą niekada nebuvo mano silpnybė, - nusijuokia ponia Laima. - Gaminu, nes reikia kam nors tai padaryti. Jokių prašmatnių patiekalų nedarau. Tarkim, pusryčiams košė - grikių, avižų, lęšių, vakarienei - sriuba. Tačiau yra tam tikros tradicijos. Štai ryte visuomet plikau žaliąją arbatą - pagal visas taisykles, kad būtų skanu, sveika ir malonu gerti: vanduo - 60 laipsnių, arbatinukas pakaitintas... Juk kas tai darys? Rolandui reikia skubėti, man - ne, tai kodėl negaliu išlydėti savo vyrų į darbą ir į mokslus su pusryčiais, bučiniais ir palinkėjimais?
- Kieno nuopelnas, kad galite nedirbti - jūsų ar vyro?
- Žinoma, vyro! Didžiausia Rolando gyvenimo dovana - man dovanotas laikas.
Galiu daryti, ką noriu! Tvarkyti aplinką, dvasiškai tobulėti, bendrauti su šeima, draugais trokštu labiau nei sėdėti kontoroje.
- Niekuomet nesigėdijote, kad esate namų šeimininkė?
- Bet aš ir esu namų šeimininkė! Man patinka mano vieta gyvenime, nėra jokio vidinio konflikto, kad neinu į darbą. Patikėkite, ir namuose užtenka tų darbų.
Džiaugiuosi, kad turiu protingą vyrą, kuris vertina tai, ką darau. Nes žino, kad žolė pati nenusipjovė, langai nenusivalė ir skalbiniai nesušoko ant džiovyklės.
Gyvenu šia diena, nors, kitų manymu, turėčiau būti nerami. Juk neturiu jokio darbo stažo, jokių socialinių garantijų. Ir jeigu kas nors negero mūsų šeimoje atsitiktų, likčiau pažeidžiama.
Tačiau aš esu tokia rami, taip tikiu, kad neprapulčiau, jog tai tik didina norą džiaugtis gyvenimu. Nerimas ir panika yra visiškai išstumti iš mano gyvenimo. Esu laimės kūdikis. Turiu viską, ko man reikia. Kartais pajuokauju: „Dieve, už ką man tiek daug laimės, tiek džiaugsmo? Aš jau nebesusitvarkau su tomis gėrybėmis!“
- Skaičiau, kad vyras tą darbą ne tik vertina, bet ir įvertina - duoda jums kas mėnesį 4600 litų.
- Taip, kiekvieno mėnesio 26 dieną gaunu pinigų. Jie ne man, jie - šeimai. Bet nemoku su tais pinigais elgtis.
- Tačiau juk esate ekonomistė!
- Matyt, ne pagal pašaukimą, - kvatoja moteris. - Visus pinigus galiu išleisti per savaitę. Kartais net prašau sūnaus paskolinti pinigų, kad kaip nors ištempčiau iki tos 26 dienos.
- Pinigus išleidžiate gėlėms? Vyras minėjo, kad su juo į Briuselį nevykstate, nes jums gaila palikti augalus.
- Gražioms gėlėms negaliu atsilaikyti, tas tiesa. Tačiau esmė ne vien gėlės. Ir maisto norisi įvairesnio, ir rūbo įdomesnio. Esu normali, šeima besirūpinanti moteris.
O dėl gėlių Rolandas pajuokavo. Jis žino, kad gyventi į Briuselį mane galėtų išvežti tik surištą. Aš ten merdėčiau ir nykčiau, vyras imtų jaudintis dėl mano nuotaikų. Nereikalingos emocijos.
Pagaliau - kam tame Briuselyje aš reikalinga? Juk nesu dekabristo žmona, kuri sektų paskui vyrą ir taip jam katorgą gadintų, - juokiasi ponia Laima.
- Todėl geriau jus palikti su gėlėmis.
- Rolandas supranta, kad noriu kurti jaukius ir gražius namus mums visiems. Pagaliau augalai - mano aistra, tad kam vyrui reikėtų atimti iš manęs tą malonumą? Net jei per tuos augalus vakarienės kartais nebūna ant stalo, Rolandas nekelia scenos. Kaip ir aš nebambu, jei jis, užuot įkalęs vinį, skraido Kyviškėse.
- Kai visi šeimos nariai patenkinti, tuomet ir jūs laiminga?
- Mano laimė nuo kitų žmonių nepriklauso. Laimingas žmogus tas, kuris turi laimės šaltinį viduje. Laimė negimsta tarp dviejų žmonių tarpusavio santykių, ji gimsta kiekvieno širdyje. Kai atrandi tą laimę, tą švytėjimo stebuklą, tik tuomet juo gali dalintis ir su kitais. Nei vyro meilė, nei tuzinas vaikų tau švytėjimo nepridės, jei nebūsi tos šviesos suradęs savyje.
- Ar laimingi žmonės irgi pyksta?
- Aš pykti nemoku. Jei myli žmones besąlygiškai, niekaip nepavyks ant jų išlieti pykčio. Netgi tas, kuris man kenkia, iš tiesų mane tobulina, tad kaip galiu ant jo pykti? Kai į žmones žiūri kaip į Dievo kūrinius, kurie nusipelno meilės, širdyje negimsta pyktis.
Kai dar dirbau, į namus su Rolandu grįždavome pavargę, prasidėdavo ginčai. O juk namuose viliamės pailsėti, nurimti. Todėl nusprendėme, kad vienas būtinai turi likti namuose.
Taip pasiskirstę pajutome, kaip gana greitai šeimoje apsigyveno darna. Todėl esu įsitikinusi, kad daugiau pinigų darnos į šeimą neatneš.
- Ką gyvenime sunkiausia teko ištverti jums ir vyrui?
- Sunkiausias buvo prezidentavimo etapas, tas puolimas ant Rolando. Kai perimdavau vyro nuotaikas, visokios pagundos lįsdavo į galvą. Galvodavau: išgersiu pusę butelio konjako, ir pagerės. Buvo tokių minčių, nėra ko slėpti. Ir ne tik tokių.
Pavyzdžiui, kaip paprasta savo būklę pagerinti išliejant pyktį ant kito žmogaus - jį apšaukti, aprėkti. Tačiau kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Užtat labai džiaugiuosi, kad per tuos išbandymus su vyru atradome tikėjimą - kelią, kuriuo eidamas, savo gyvenimo sunkumus nutekini, nekenkdamas kitiems. Tikėjimas mane išmokė nurimti ne kitų žmonių sąskaita, o rasti vidinių išteklių.
- Visi filosofai pabrėžia, kad siela tobulėja tik per kančią.
- Ne tik - per kančią ir per dėkojimą. Mes sutauriname kančią, tačiau kažkodėl užmirštame padėkoti už tai, kas ateina į mūsų gyvenimą. Net ir už išdavystes, už apkalbas.
Jei nesugebi dėkoti, gauni per galvą tol, kol siela išsigrynina. Mes su Rolandu perėjome kančių kelius, o dabar dėkojame už viską, kas buvo, kas yra. Ir, žinokite, kaip gera gyventi! Kiekviena diena yra mažas stebuklas.
- Net jei kaimyno šuo, tarkim, iškapstytų visas jūsų gėles?
- Tai bus patikrinimas, ar sugebėsiu neisterikuoti, ar vis dėlto pasiduosiu pykčiui. Nesu tobula, tačiau ta Laima, kuri buvo prieš penkerius metus ir dabar, skiriasi kaip diena ir naktis. Galiu pasakyti, kad buvau bjaurumo įsikūnijimas, tačiau niekada nebuvau vidutinybė. Puldavau į kraštutinumus, elgdavausi kaip tikra cholerikė. Todėl tie atradimai, asmenybės pokyčiai mane džiugina.