Nepavyko, ponai, manęs į lentynėlę įgrūsti!

Taip, taip, elegantiškame kvietime taip ir parašyta - „valgymas su tostais“. Ir dar ironijos meistro pridurta: „Gyvenimas mane gyveno tol, kol sukako 60 - nuo šiol nutariau jame dalyvauti pats“.

Ponas Adolfas neįsitikinęs, kad jam 60 metų. Kaip visada rimta veido išraiška, bet labai juokingai aiškina, kaip jaunystėje, norėdamas dalyvauti sporto varžybose, reikalui esant pasijaunindavo arba pasisendindavo. Tad dabar jau pats nebežino, kiek jam metų.

- Šį vakarą bus tiesiog šventė, ponai! - užkrečiamai džiūgauja A.Večerskis. - Neisiu į sceną, nevaidinsiu. Vėl išsišoku, bet nemanau, kad šiandien turiu įrodinėti, jog esu artistas, režisierius ar nacionalinio teatro generalinis direktorius. Man nemalonios „pagrabinės“ ceremonijos, aš ir karste gulėdamas turbūt iš juoko krutėsiu. Mano požiūris į save yra lengvabūdiškai filosofiškas. Žmonės metams bėgant tampa rimti ir galingi, nori patvarkyti kitų gyvenimus. Man kol kas taip nenutiko, vadinasi, man dar ne šešiasdešimt. Nieko nebebijau. Ištvėriau visas vaikiškas ligas, o kad kitas galiu nugalėti - nesu įsitikinęs, šiuo klausimu esu bailus kaip zuikis. Esu iš tų, kurie mano, kad nėra tik vieno varianto - yra ir antras, ir trečias, ir penktas.

Nesu šventas - esu egoistas. Nemeluoju todėl, kad kitą kartą susitikus su tuo pačiu žmogumi man tektų kankintis ir prisiminti, ką kalbėjau. Žodžiu, sakau, ką galvoju, ir tai yra mano ideologija.

- Tai man nebeįdomu, neturiu nuostatos kam nors keršyti. Žmones skirstau į dvi grupes - žmones ir žmones.

Buvo kalbančių apie estetikos stoką, bet tie, kurie taip kalbėjo, rytais greičiausiai nežiūrėdavo į veidrodį.

Studijų metais viena dėstytoja universitete irgi mėgo kalbėti apie estetiką, bet vaikščiojo su kiauromis kojinėmis.

Mane kaltino komercija. Bet užgaidas galima tenkinti tik iš savo asmeninių lėšų. Visuomenės pinigus reikia leisti taip, kaip ji nori. Vadinkite tai pataikavimu. Aš tai vadinu meile. Pažįstu visus savo žiūrovus. Tai jie renkasi, ir reikia gerbti jų pasirinkimą. Šiandien šio teatro aktoriai vaidina pilnai salei. O tai didelis „kaifas“. Šiandien esu čia ir žiūrovai su manimi, spektakliai - populiarūs. Nepatinka - neikit. Valgykit barščius kasdien, tik nelįskit man į akis.

Tuščia bažnyčia, tuščias teatras - nykiai skamba. Kaip ir teatras be stogo. Aš užsibrėžiau padaryti teatrą gražų. Dėl nieko nesiskundžiu. Nepavyko, ponai, manęs į lentynėlę įgrūsti! Bet kas buvo - jau praėjusios temos.

- Nedalyvaujame procese, kurio nenoriu garsiai įvardyti. Mes su kolektyvu žinome realią situaciją, užbraukiame liniją ir ieškome būdų, kaip veikti šiandieninėmis sąlygomis. Bandome sukurti tai, ką vadinu protingų žmonių pasaka.

Noriu dovanoti žiūrovams porą valandų sielos ramybės.

- Ne žlugo, o teko atsisakyti veiksmo. Ekonomika suėdė. Keistų dalykų buvo ir dar anksčiau, kai, pavyzdžiui, avėjau batus, kainuojančius daugiau, nei mamos atlyginimas.

Kai nutariau vesti, iškilo batų klausimas. Gavau.

- Išleidau pinigus batams, tad likau alkanas, - griaudėja juoku A.Večerskis ir ironiškai priduria: - jaučiu baisią gėdą, kad negalėjau nusipjauti ausų kaip koks modernistas. Visada pinigus uždirbdavau krauju. Kaip stoty mergaitė - viską gavau už save, už savo grožį, ir niekam neatiduosiu. Kad ir kokie vėjai pūstų, teatras savaime yra neįveikiamas reiškinys.

- Ar televizija nužudo žmogų? Normalaus žmogaus nenužudo. Profesionalas bet kur savo darbą atlieka aukščiausiu lygiu. Ir man nenulūžo nei galva, nei ranka. Tikrai esu labai geras aktorius. Ir šiaip - normalus žmogus, - taip būdinga šypsena vis nedingsta A.Večerskiui nuo veido.

- Šešiasdešimt metų buvau kuklus, su šypsena klausiausi absurdų ir nesąmonių. Gyvenimas gyveno mane tol, kol sukako 60 - nuo šiol nutariau jame dalyvauti pats.

- Asmeniniame gyvenime, kaip ir teatre, reikia dalyvauti. Kartais būna nemalonu. Nėra šeimų, kuriose nebūtų visko, ko galima rasti pačiuose gražiausios ir pačiuose baisiausiuose romanuose. Kad du žmonės galėtų vadintis šeima, reikia velniškai daug jėgų ir aukų. Dažnai beprasmių.

Nesvarbu, koks būtum sąmoningas ir protingas, ateina rytas, kai būni piktas, nežinia kodėl. Ateina diena, kai niekas negali įtikti ir kaltę esi pasiruošęs suversti partneriui. Gerai, kad tokia diena neateina iš karto abiem. Beprotybės akimirką vis tiek vienas būna protingesnis.

Kol dar kalbiesi, gali išsiaiškinti. Mes su Viola kalbamės. Nors viskas vyksta itališkai: kai vinį kalam, taip šaukiam, kad subėga kaimynai manydami, kad pas mus muštynės.

- Kai per mėnesį vyksta 30 spektaklių, repeticijos, filmavimai, vakare, kad ir kokios moterys mane suptų, nei į dešinę, nei į kairę - norėčiau kniūbsčias, - juokiasi ponas Adolfas. - Džiaugiesi, kad atlaikai krūvį, o mačiau ir neatlaikančių, ir pasitraukiančių ne tik iš teatro, bet ir iš gyvenimo...

Nenorėčiau teigti angelo filosofijos, nes žmogus dar turi kitą pasaulį - tai sapnai ir mintys.

Kita vertus, prancūziškų santykių mūsų tautoje propaguoti nepatartina, nes tai baigiasi kirviais ir šautuvais. Gamtos taip surikiuota, kad, perėjus tam tikrą ribą, kai paleisto šuns bėgiojimas baigiasi, nebeturi nieko - prasideda nuobodulys ir vienatvė. Ir tada jokios šventosios apsilankymas jokių emocijų nesukels. Esu Mergelė, ir šiam ženklui būdingas pragmatiškumas mane gelbsti. Galvoju prieš, o ne po.

- Teatras tuo ir žavus, kad neegzistuoja, jei jo nėra tavo sieloje. Mano profesijų keitimas buvo logiškas - bandau save surasti to paties dalyko - teatro - įvairiose formose. Nors teatro vadyba ir kūryba atrodo skirtingi dalykai, man tai žaidimas, kuriame žodis „teatras“ visada turi užimti tinkamą vietą. Nes kitu atveju atsiras žodis „pinigai“.