Būdama aštuoniolikmetė ji išvyko studijuoti į JAV, ten ištekėjo, o dabar senojoje Brazilijos sostinėje Salvadore pusmetį vietos vaikus moko anglų kalbos.
Iš pažiūros ji atrodo santūri, bet užkalbinta sužybsi akimis ir nušvinta plačia šypsena. Ji lyg uždengtas puodas kunkuliuoja vidine energija. Ir iš tikrųjų: mums kalbantis Evelina tarsi užtvindo visą erdvę skambiu juoku, gestais, šypsena ir nuolat besimainančia mimika. Jei būtų tamsaus gymio ir ją sutikčiau Brazilijoje, neabejočiau, kad ji ten gimė ir užaugo.
„Pažįstamas brazilų žurnalistas juokauja, kad mano tik išorinė įranga yra lietuviška, o vidinė – braziliška, – nusikvatoja Evelina. – Iš tiesų gerai ten jaučiuosi. Brazilai mane greitai priima tarsi savą“.
Tiesa, į šią Pietų Amerikos valstybę lietuvė nukeliavo trumpam – ji gyvena JAV su amerikiečiu vyru Tomu, o į Lietuvą parskrido aplankyti tėvų ir draugų.
– Iš Lietuvos išvykote vos aštuoniolikos, tikriausiai sava labiau jaučiatės ten nei čia?
– Kiekvienąkart važinėjant iš Amerikos į Lietuvą ir atgal atrodydavo, kad turiu dvi asmenybės dalis: vieną lietuvišką, kitą amerikietišką. Vėliau abi jos susiliejo.
Dėl savo studijų Ameriką bandžiau suprasti antropologo požiūriu: kaip mąsto, kaip ją supranta amerikiečiai.
Čia sugrįžusi darau tą patį – bandau suvokti viską taip, kai lietuviai.
– Kodėl antropologija? Ji yra tokia viską apimanti, kad pasakyti, kas yra antropologas – lyg įminti mįslę, kas Lietuvoje yra stilistas.
– Tikrai? – skambiai nusijuokia Evelina. – Antropologiją rinkausi, nes norėjau pažinti, kas esu aš, mano šeima, kaip mane suformavo visuomenė, o tik tada – Lietuva, Amerika, Brazilija.
Viskas prasidėjo, kai dar mokykloje mokytoja pasakojo apie visapusišką Renesanso žmogų. Man taip įstrigo jos kalba, kad pamaniau: „Kaip norėčiau būti tuo Renesanso žmogumi!“ Studijuodama Floridos universitete pasirinkau kultūrinę antropologiją, po jos baigiau ekonomiką ir politikos mokslus. Įgijau visapusišką išsilavinimą, bet širdyje likau antropologė.
– Ar padėjo antropologija pažinti save? Ar tai tarsi filtras, kurį mokydamasi įsistatai ir per jį leidi visa, ką patiri, sužinai, išgyveni?
– Ir taip, ir ne. Gal tai yra lyg gyvenimo filosofija, kuria vadovaujuosi. Į pasaulį žiūriu eksperimentiniu, moksliniu, filosofiniu aspektu. Analitinis ir savarankiškas mąstymas – didžiausia šio mokslo dovana.
– Į pokalbį leidžiatės lengvai, žaismingai, atrodote linksma ir vėjavaikiška, o ne susikaupusi ir tirianti lyg mokslininkė.
– Žiūriu į gyvenimą iš perspektyvos, jo nesureikšminu. Apskritai iš prigimties tokia esu. Į viską žvelgiu lengvai ir su humoru. Tai iš mamos paveldėjau. Mano tėtis irgi „prie bajerio“. Tokia mūsų bendravimo maniera.
– O ko iš amerikiečių išmokote?
– Gyvenau tarsi kišenėje – studijuodama sukausi universitetinėje intelektualioje aplinkoje, dauguma mano studijų draugų buvo užsieniečiai. Turiu daug draugų Lotynų amerikiečių, man su jais kalba greičiau mezgasi, mūsų humoro jausmas irgi panašus. Amerikiečiai yra politiškai korektiški, kalba „teisingai“, o man taip bendrauti nuobodu. Man gyvenime reikia prieskonių, be humoro bendrauti negaliu.
– Ar kultūrinio šoko niekur nepatiriate?
– Patiriu. Tik kaip mažas vaikas į viską žiūriu išplėstomis akimis.
– Minėjote, kad jus „kultūringai“ apiplėšė Brazilijoje. Iš to, kaip pasakojote, supratau, kad į situaciją reaguojate ne „kaip baisu ir neteisinga“, o „kaip įdomu!“.
– Viską vienu metu suspėju pagalvoti! Stebiu kitus, matau, kad visi ramiai atiduoda, ką turi vertinga, niekas nesipriešina.
Nesipriešinu ir aš.
– Ar jūs greitai prisitaikote prie naujos aplinkos?
– Kalbu portugališkai, bet dar nelabai gerai, užtat netrunku perimti kito žmogaus kūno kalbą, judesius, mimiką. Pavyzdžiui, norėdama, kad prie manęs mažiau vyrukai kibtų gatvėje, ėmiau vaikščioti panašiai kaip brazilės. Dabar nesąmoningai judu kaip jos, ir tikrai prie manęs mažiau kimba. Aišku, visada ten skaudžiai išsikirsiu.
Bet jei manęs neklausia, iš kur esu, o teiraujasi, ar tik ne iš Pietų Brazilijos būsiu, vadinasi, viską darau tinkamai, tampu sava.
– Tai ar pavyko keliaujant po pasaulį įgyvendinti savo tikslą?
– Pavyko, nes įgijau visapusišką išsilavinimą ir tapau tuo Renesanso žmogumi. Nes man jau daug kas įdomu. Jei ne viskas.
– Nagi pripažinkite, kad brazilės išmokė jus burti. Kokius kerus paleidote, kad nuo gretimo stalelio vaikinas priėjo ir padovanojo mums geltonų kalijų?
– Gyvenimas – tai tėkmė, o ne planas. Jei tiksliai viską suplanuosime, daug ko nepamatysime. Jei pasiduosime tėkmei, jausime vidinę ramybę, į mūsų gyvenimą ateis, kas turi ateiti. Gal todėl man dažnai viskas tarsi savaime ima į krepšį kristi.
– Tikriausia ne tik antropologiško, bet ir moteriško smalsumo vedama stebite braziles. Ką perėmėte iš jų?
– Visada noriu atrodyti pagal nuotaiką – tai yra mano saviraiškos dalis.
Mėgstu ryškias spalvas. Renkuosi truputėlį romantiškus, keisto ar įdomesnio kirpimo drabužių modelius. Turiu įsimylėti rūbą, kad jį nusipirkčiau.
Kai įsimyliu, su tuo rūbu jaučiuosi gerai, tarsi jo skleidžiamą nuotaiką apsivelku.
– O ta nuotaika keičiasi keliaujant iš vieno žemyno ar šalies į kitą?
– Kažkiek keičiasi. Brazilijoje mėgstu vietinių rengimosi stilių: ryškios spalvos, dideli auskarai, sukelti plaukai.
Jie yra atviri ir demonstratyvūs, net šiek tiek kičiniai. Bet kičas man visada patiko, nes jis yra žaismingas, o aš labai mėgstu žaisti.
– O kiek įtakos tokiam žaidimui daro jūsų vyras?
– Anksčiau darydavo didesnę įtaką, bet dabar apranga man tapo labai asmenišku dalyku. Man „vienodai šviečia“, patinku kitiems ar ne. Juk paprastai pritrauki žmones, kuriems patinka, koks esi, kaip atrodai, nes rūbai kalba apie tave.
Jei rengsiuosi ne pagal save, pritrauksiu ne tuos žmones. Man labai svarbu būti nuoširdžiai, tokiai, kokia esu.
– Moteris visada šiek tiek meluoja – pasigražina blakstienas, apsiauna aukštakulnius...
– Bet ar tai yra melas, ar žaidimas? Jei kasdien aunuosi aukštakulnius ir su jais kankinuosi, tada meluoju. O jei tik kartais ir man juos avėti smagu, tai yra žaidimas, – atsako E.Jagminaitė.