Nepaisydamas tokių prieštaringų vertinimų, garsusis stilistas Mantas Petruškevičius (25 m.) vaikšto aukštai iškėlęs galvą.
„Piktas kalbas varinėja piktos ir negražios bobos, – kerta Mantas. – Tie, kurie juokiasi, tegu juokiasi. Juk juokiasi ir iš pasaulinio lygio žvaigždžių. Todėl aš nesureikšminu to. Tas laikotarpis, kai reaguodavau, jau praėjo. Anksčiau maniau, kad reikia ką nors keisti. Dabar nuryju ir einu iškelta galva. Juk kiekvienas norėtų pabūti mano vietoje, mano aplinkoje, bendrauti su tokiais žmonėmis, su kuriais aš bendrauju, pabūti tokiuose renginiuose, vakarienėse“.
– O kada pikti žodžiai skaudino?
– Kai tik pradėjau dirbti televizijoje. Turiu daug draugų, pažįstamų, kurie mane palaikė ir palaiko. Kartais tas palaikymas netikras, jų sakomi žodžiai jiems nieko nereiškia, bet man jie svarbūs.
Mano aplinkoje daug žmonių, kurie gali pasisveikinti, pakštelti į skruostą, bet tai nereiškia, kad jis geras draugas ir kad nusisukęs apie mane nešnekės blogai. Bet aš priimu tai kaip normalų reiškinį. Kaip mes be paskalų?
– Kam jums toks paviršutinis bendravimas?
– Bučiuodamasis su pažįstamais žmonėmis negalvoju, ar tai paviršutiniška. Be to, moterys neateina į mano renginius su maišais – jos puošiasi, o tai nėra beprasmybė. Nuoširdžiai bendrauju su artimiausiais draugais, kurių niekas nepažįsta. Turiu uždarą asmeninę erdvę, kurioje ir semiuosi energijos.
– Tai tiesa – ponios į jūsų renginius ateina labai pasipuošusios. Regis, jūs išmokėte moteris einant į viešumą pasitempti.
– Netgi girdėjau, kad ant kvietimų būna užrašoma: dalyvaus M.Petruškevičius – pasipuoškite. Bet tai smagu! Mano pirmos laidos buvo šiek tiek šokiruojančios, ir tai privertė moteris suklusti.
– Ar jaučiatės žvaigžde?
– Nežinau. Ne. Nors esu gana žinomas.
– Už ką jus ponios myli?
– Kviesdamas žmones dažnai kvietimus įteikiu pats arba bent jau paskambinu asmeniškai. Tai labai svarbu.
O vakaro metu visą save atiduodu. Man patinka sutikti ir išlydėti kiekvieną žmogų. Stengiuosi jiems sukurti gerą aplinką.
Prieš žiemą vykusių mūsų laidos stilingiausiųjų apdovanojimus pats kasiau sniegą, kad galėtume pakloti raudonąjį kilimą. Visa tai ir kuria nuotaiką. Aš myliu savo ponias, ir jos mane kažkiek gerbia.
– O už ką nekenčia?
– O tokių yra? Pas mane tokios neateina. Kita vertus, kiekvienas mūsų ko nors nekenčiam.
– Tiksliau – piktai pavydime. Ypač ryškioms žvaigždėms.
– Bet ar aš žvaigždė? – pasitikslina Mantas. – Kartais sunku. Kartais negaliu daryti to, ko noriu. Kartais negaliu išlikti nepastebimas, nors norėčiau – tai kenkia mano asmeniniams santykiams.
– Apie kokius asmeninius santykius kalbate?
– Nėra ką pasakoti. Man juk ne penkiasdešimt, kad atviraučiau apie savo asmeninį gyvenimą. Jo iš esmės ir nėra. Pasakoti, su kuo miegu? Ar su savo draugais ramiai leidžiu laiką? Mano asmeninis gyvenimas gana viešas, nesu užsibarikadavęs.
– Tačiau visiems įdomu, su kuo miegate.
– Nebandau slėpti ar teisintis, bet ši tema – tabu. Nematau reikalo su kuo nors apie tai diskutuoti.
– Vis dėlto nesate toks atviras kaip atlikėjas Ruslanas Kirilkinas, kuris apie savo netradicinę orientaciją atvirai pasakoja.
– Nemanau, kad tai yra būtina. Man ta tema nėra įdomi.
– Ir vis dėlto – mylite vyrus ar moteris?
– Aš labai myliu nuostabias, gražias, kvepiančias, protingas moteris, ir viskas. Man yra labai gerai gyventi. Kitas klausimas.
– Esate stilistas, bet jūsų paties apranga dažniausiai – gana santūri.
– Pažvelgę į pasaulio garsiausius dizainerius nepamatysite jų kaip nors išskirtinai apsirengusių paprastą dieną. Vakarėliai – kas kita, ten reikia pasistengti atrodyti kitaip. Bet aš mėgstu nuosaikią aprangą, kuri neišskiria manęs iš kitų. Ir nesuprantu kitų stilistų, kurie bando išsiskirti rankine ar batais. Nenoriu savęs suveržti. Nesijaučiu laisvai tada.
– Bet tuomet ir pasipila kalbos, kad nieko neišmanote nei apie stilių, nei apie madą.
– Nes tie, kurie taip sako, moka tik išsiskalbti savo dvokiančias kojines. Išmanyti madą – labai subtilus reikalas. Todėl ir turiu daug priešų, nes tapau savotišku diktatoriumi, kuris nusprendžia, kas yra gražu, o kas – ne.
Bet reikėtų atskirti du dalykus: mano darbą televizijoje ir mano, kaip stilisto, darbą. Televizijoje vaidinu kaip filme, esu personažas. Mados pasaulyje esu gana ilgą laiką ir neprivalau aiškintis, ką sugebu. Tas aiškinimasis dar paaštrintų situaciją.
– O kas jums yra elitas?
– Elitas – labai plati sąvoka. Elitas moka kairėje rankoje trimis pirštais laikyti taurę, išgėręs ją nesigrūsti ir neprašyti dar, nereikalauja vietos pirmoje eilėje, nes pats šeimininkas žino, kad juos reikia joje pasodinti. Tai gražūs, protingi, išsilavinę, keliaujantys po pasaulį, kultūringi, estetiški žmonės.
– Ar pats save priskirtumėte elitui?
– Pas mus ta sąvoka labai supaprastinta. Mergaitė, kuri padainavo stoties rajone ir atėjo į prašmatnų vakarėlį, staiga tampa elitu. Bet ji geriausiu atveju yra žinomas žmogus.
Turiu daug pažįstamų, kurie yra tikras elitas, iš kurių galima mokytis ir skonio, ir manierų. Su tokiais žmonėmis man malonu bendrauti. Bet jeigu man patinka su jais bendrauti, ar jau galėčiau save priskirti elitui? Nežinau...
– Nors televizijoje atrodote labai savimi pasitikintis, bendraudama su jumis jaučiu ką kita.
– Ne, aš pasitikiu savimi. Esu asmenybė. Jeigu toks nebūčiau, žmonės neateitų pas mane.
Aš visuomet paklausiu kitų nuomonės, tačiau vis tiek padarau taip, kaip man atrodo geriausia.
– Esate populiarus, į jūsų vakarėlius susirenka elitas, turite savo vardu pavadintus saldainius. Ar ko nors jums dar trūksta?
– Šiuo metu labai gerai jaučiuosi. Gal tik trūksta naujo oro gūsio, naujo postūmio. Nenoriu būti nenugriebtas pienas, stovėti vietoje.
Užsibrėžtą tikslą visuomet pasiekiu. Dabar turiu tai, apie ką svajojau prieš penkerius metus.
Nors šiaip mėgstu plaukti pasroviui ir nieko neplanuoti. Todėl apie tokį įdomų gyvenimą, kokį dabar gyvenu, tik kartais pagalvodavau, tačiau nieko neplanavau.
Niekada nieko nedarau specialiai. Tikiu, kad norai pildosi. Tarkim, prieš šį vakarėlį tiek nervinausi, kad nebus žmonių, bet taip nenutiko, nes rengiau jį iš visos širdies ir tai atsipirko – atėjo net 600 pasipuošusių žmonių.
– Galbūt tas naujas postūmis bus taip visų laukiama jūsų kolekcija?
– Kolekcijai reikia įkvėpimo. Turi ja gyventi. O aš dabar gyvenu sudrumstą, neramų gyvenimą. Negaliu atsiduoti kūrybai.