– Po „House of Music“ klube vykusio grupės ŽAS koncerto kitądien internete pasirodė jūsų ir Laimučio šokio nuotraukos. Linksmas dūkimas, šėliojimas, gera nuotaika...
Pirmą kartą šokote su Laimučiu?
– Nors su juo esame pažįstami gal penkiolika metų, šokome pirmą kartą.
– Ar Laimutis – geras šokėjas?
– Taip.
– O kaip save vertinate?
– Šoku vidutiniškai – juk nesu profesionalė. Nelankiau jokių šokio mokyklų, tačiau judu normaliai. Neblogai.
– Kas vis dėlto tame klube buvo? Šėlionės iš smagumo?
– O kaipgi kitaip? Kokie vakarėliai be šokių?! Tas vakaras buvo ilgas. Po M.Petruškevičiaus renginio visa smagi kompanija sėdėjome mano restorane, paskui patraukėme į ŽAS koncertą. Kas čia nenormalaus? Kai tik būna kokie vakarėliai, aš visuomet šoku.
– O iniciatyvą parodė Laimutis?
– Taip. Bet čia nieko blogo. Juk paprastai vyrai kviečia šokti, argi ne taip? Jis ne vienintelis – daug vyrų mane šokdina.
– Tačiau daugiau tą vakarą muzikos klube su niekuo nešokote?
– Ne.
– Bet Laimutis buvo atsipalaidavęs, ant rankų jus nešiojo...
– Hm, galime suskaičiuoti, – Irena prityla, o po pauzės priduria: – per porą mėnesių buvo daug gimtadienių, kitokių progų, tad mane ant rankų nešiojo šeši vyrai.
O per mano jubiliejų vidurnaktį visi vyrai mane kilnojo. Ar tai turėtų ką nors reikšti?
Kadangi esame su Laimučiu žinomi ir vieniši, tas mūsų šokis staigiai įgavo kitokią prasmę, nei mes norėjome jam suteikti. Jokios mūsų istorijos nėra – pati visuomenė ją kuria. Tai natūralu.
Kai Laimutis pasirodo su kokia nors moterimi, iškart būna superšamas. Todėl internete paskleista „naujos poros“ versija manęs labai nenustebino.
– Tačiau Laimutis šoko prasegtais marškiniais.
– Na, ir kas? Jokio sriptizo, kaip kažkas bandė įvardyti, nebuvo. Aišku, jeigu tai būtų daręs nepažįstamas vyras iš gatvės, jokiu būdu nebūčiau ėjusi šokti. Tačiau Laimutis – vyras, kurį aš pažįstu daug metų.
Žmogus nori padūkti – kur įžiūrite kriminalą? Kai pamatėme, kad mus fotografuoja, dar labiau užsivedėme. Ko čia bėgti slapstytis? Juk nieko blogo nedarėme, tik smagiai leidome laiką.
– Tačiau to naktinio šėlsmo užteko, kad kitą dieną apie „naują porą“ – Marozienę ir Pinkevičių – oštų visas Vilnius. Vakare vykusiuose renginiuose vėl dūzgė jūsų smagi kompanija, o aplinkiniai laukė tęsinio.
Tačiau jiems peno nedavėte – laikėtės su Laimučiu atokiau vienas nuo kito. Kodėl?
– Elgėmės kaip visada. Nei dirbtinai bendravome, nei laikėmės atstumo. Be to, su tais pačiais bičiuliais, taip pat ir Laimučiu, dar prieš eidami į klubą aptarinėjome vakarykštę istoriją ir juokėmės.
Visi tą išpūstą burbulą priėmė, kaip linksmo vakarėlio nuotykį, o ne kokią nors intrigą ar santykių pradžią. Beje, tą vakarą vėl šokome.
– Su Laimučiu?
– Ne. O jei būtų kvietęs Laimutis, būčiau neatsisakiusi. Kodėl mes turėtume vienas kito vengti? Kaip elgiausi, taip ir elgsiuosi. Šokau ir šoksiu, vakarėlių nevengsiu.
Pažįstami vyrai žino, kad mėgstu šokti, tad ir kviečia. O geras bičiulis Virgis Stakėnas net dainą man yra padovanojęs „Prima balerina“, kuri radijo stotyse buvo pristatoma kaip „Prima Irena“.
– Su kuo esate šokusi iš žinomų vyrų?
– Paprasčiau būtų, jei paklaustumėte, su kuo nesu, – nusijuokia moteris. – Šokau su daugeliu: Jogaila Morkūnu, Mariumi Gelažniku, Mantu Petruškevičiumi, Dariumi Riauba, jau minėtu Virgiu Stakėnu...
– Ir fotografai būtų užfiksavę panašius pakvailiojimus – su kilnojimu ant rankų?
– Be abejo! Labai mėgstu šokti. Mano artimieji labiau nustebtų, jeigu vakarėliuose nešokčiau.
– Apie Ireną Marozienę visi kalbėjo prieš kelerius metus, kai skyrėtės su vyru. Dabar vėl esate apkalbų sūkuryje. Žinomas žmogus neturi galimybės elgtis, kaip nori. Tai jus varžo?
– Užtat nemėgstu ilsėtis Lietuvos pajūryje. Guliu, skaitau knygą ir vos ne kas pusvalandį – „laba diena, laba diena“ – sveikinasi pažįstami. Tai vargina.
Tai nėra toks poilsis, kokio noriu. Todėl važiuoju atostogauti ten, kur manęs niekas nepažįsta, kur galiu atsipalaiduoti.
– Komentatoriai internete gana palankiai įvertino galimybę jums ir Laimučiui tapti pora. Ir tame yra daug tiesos – jūsų socialinė padėtis panaši, esate bendraamžiai, tad niekas negalėtų apkaltinti, kad esate barakuda.
– Ne, nesu. Man Laimučio pinigų nereikia.
– Kaip žiūrite į tai, kad senas pažįstamas galėtų būti jums kas nors daugiau nei draugas?
– Šokiai su Laimučiu mano galvoje jokių poslinkių nepadarė. Nepamečiau jos, – šypsosi. – Kaip ir iki tol, į Laimutį žiūriu tik kaip į draugą. Kitaip būti negali. O žmonės tegul kalba, negi jiems uždrausi?
Dėl skyrybų... Aš esu iš tų, kurie nesikiša į žmonių santykius. Vadovaujuosi posakiu: „Molodyje razberutsia“ (jauni išsiaiškins). Laimutis ir Asta spręs, kaip jie toliau gyvens, ką darys, o ne aš, ne visuomenė. Niekuomet nedalinu jokių patarimų. Tai poros reikalas.
– Ar Laimutį suerzino į viešumą iškilusi ta jūsų šokių istorija?
– Jo paklauskite. Tačiau man atrodo, kad ne.
– Ar jį dažnai užvaldo toks polėkis kaip tą vakarą, kad taip aistringai nertų į linksmybes?
– Taip, žinoma! Jis yra normalus žmogus.
– Tai aplinkiniai jus poruoja be pagrindo?
– Galiu tvirtai pasakyti: mes ne pora.
– Dar kartą su Laimučiu šoktumėte?
– Be abejo! Jei pakvies.
– Bet dabar jus, kaip aistringą šokėją, gali pakviesti ir į šokių projektą, kurį mielai stebite televizijos studijoje?
– Neičiau. Nesu tokia kvaila, kad bandyčiau prilygti Gyčiui Ivanauskui.