Netrukus jie kelsis į naujus namus, kurie – taip pat Žvėryne. O dabartinis namas trumpoje Karaimų gatvelėje – ne tik ramus prieglobstis gamtos pašonėje, bet ir prisiminimų paženklinta vieta. „Kai su vyru išeiname pasivaikščioti ir pavedžioti šuniuko, prasukame pro mano vaikystės gatvę, kur tiek žaista ir bėgiota“, – ištikimybę Žvėrynui paaiškina matematikė J.Navickienė, šiuo metu dirbanti nekilnojamojo turto įmonėje.
Ar ji galėtų iškelti koją iš šio miesto rajono? „Galbūt. Bet man svarbiausia, kad tik negyventume užmiestyje.
Kai statėmės šį namą, kasryt į darbą pirmyn ir atgal tekdavo važiuoti kone šimtą kilometrų. Man tai buvo tikra kančia“.
Į šeimos namą – naują dviaukštį, įsispraudusį tarp senųjų Žvėryno pastatų, – ponia Jolanta įsileidžia trumpam, kai darbo dieną sugrįžta papietauti. „Neturime ko rodyti. Gyvename paprastai. Kol kas jame nesukūrėme tokio stiliaus, kokio norėtume, – prisipažįsta merienė, neseniai kuriam laikui sustabdžiusi interjero dizaino studijas. – Namuose praleidžiame nedaug laiko, mėgstame keliauti, turistauti“.
Kai ji atveria vartus į kiemą, iš karto krinta į akis jo viduryje ant stiebo iškelta Lietuvos trispalvė. „Nedaug kas iš mūsų ima pavyzdį, – mosteli ranka šeimininkė į vėliavą. – Trispalvę keliame ir sodyboje Molėtų rajone, o išvykdami iš jos vėl nuleidžiame“.
Plytelėmis grįstame kieme augalijai vietos palikta tik tvoros pakraščiuose. „Sutaupome laiko, nes nereikia žolės pjauti, o gėlėms jo dar surandu“, – nusišypso J.Navickienė ir parodo į vazonuose prie namo sustatytas ar sukabintas gėles.
Praktiški šeimininkai laiko savo kieme negaišta, nes jį skiria pomėgiui – motociklams. Šie apdengti apsauginiais apvalkalais stovi prie pat namo.
Pakvietusi į vidų, ponia Jolanta tarpduryje sulaiko draugiškai nusiteikusį augintinį – biglių veislės šunį, vardu Bosas.
Trejus metus šiame keturių kambarių dviaukštyje gyvena sostinės meras su žmona, jaunėlis jų sūnus 25-erių Andrius ir ponios Jolantos mama.
Vyresnioji Navickų duktė 28-erių Jurgita jau trejus metus gyvena atskirai nuo tėvų.
Įžengę pro lauko duris iškart patenkame į prieškambarį, kuris sujungtas su nedidele virtuve. Joje, kaip ir visame pusantro šimto kvadratinių metrų ploto name, daug šviesos, patenkančios pro didelius langus, ir mažai daiktų, kad neužimtų brangios erdvės.
„Virtuvė mūsų nedidelė, bet „dirba“ visąlaik. Pietus čia ruošiu aš, pasikeisdama su mama. Kai į svečius užgriūva vaikai ar sūnėnai, ištiesiame virtuvinį stalą, kad visi sutilptų“, – aiškina J.Navickienė.
Svetainės kampe sustatyti keli lietuvių tapytojų darbai. Vienas jų – ponios Jolantos portretas, kurį tapė vaikystės draugė dailininkė Loreta Lapienytė.
„Kai kurie paveikslai jau surado name savo vietas, o šiems dar ieškome“, – paaiškino šeimininkė.
Tinkamos vietos laukia ir lentynoje išdėliota motociklų modeliukų kolekcija, kurią Navickai vis papildo patys arba gauna lauktuvių draugams parvykus iš svečių šalių.
Pasak J.Navickienės, šiuolaikiškas pastatas padiktavo ir interjero stilių. „Greitai nusprendėme, kaip namai turi atrodyti. Patogūs, erdvūs, šviesūs, modernūs.
Dabar atrandame ir kitokio stiliaus detalių. Tai kilimėlis, tai arabiško stiliaus stalelis atkeliauja į namus. Anksčiau atrodė – gyvenime tokių nepirkčiau. O dabar malonu prisiminti ir jų atradimo bei pirkimo aplinkybes, pavyzdžiui, koks tvyrojo karštis svečioje šalyje ir kaip ilgai teko derėtis“, – nusišypso J.Navickienė, rodydama jų su vyru iš kelionės motociklais po Maroką parsivežtus daiktus.
Skubanti, bet svetinga šeimininkė pasiūlo išgerti arbatos iš senovinio kinų porceliano servizo. Dar vienas jaukus akcentas namams sušildyti? „Šį radau ne kelionėje, o parsinešiau iš sendaikčių turgaus, kuris vyksta ant Tauro kalno, – sako Vilniaus miesto mero žmona, pilstydama kvapnų gėrimą, ir priduria: – gal norėčiau kitokių namų.
Natūralu turėti svajonę, bet tai nereiškia, kad man šiuose namuose nejauku“.