Taip prasideda pirmasis aktorės Dalios Michelevičiūtės (42 m.) režisuotas spektaklis „Neparašyta vasaros istorija“ pagal lenkų poetės Wislawos Szymborskos eiles. Bažnyčios skliautuose prityla angelai. Dabar liejasi moters išgyvenimai: viltys, išsiskyrimai, aistros, abejonės, meilė...
- Kodėl nusprendėte ne tik vaidinti, bet ir režisuoti?
- Tikriausiai taip turėjo būti. Šie metai buvo paženklinti netektimis - Dievas pasiėmė mano žemiškuosius angelus - mamytę, dėdę, tėvelį. Žinau, jie globoja mane iš dangaus, tačiau jaučiu begalinį ilgesį.
Buvo skausmo. Sunku slaugyti vėžiu sergančią mamą ir matyti, kaip ji sulig kiekviena diena gęsta. Tačiau dabar jau žinau: ir liga, ir mirtis, ir meilė - viskas gyvenime yra dovana. Kiti dejuoja, kad numirs ir nieko po savęs nepaliks. O kas turi likti? Vieni save pratęsia augindami vaikus, kiti - kurdami, treti išeina nieko nepalikę.
Mes turime mokytis keliauti Dievo link, Amžinybės link. Jau žinau - viltis gimsta iš nugalėtos nevilties. Tie sukrėtimai nutraukė kūrybinę pauzę. Mano viduje apsigyveno skaidri kūrybinga ramybė. Tas ryšys su mama, tas jos trapumas ir pažeidžiamumas mane pakeitė kaip asmenį. Suvokiau: nesvarbu, jog kūnas kinta, mano meilės mamai ir jos meilės man niekas neužmuš. Meilė nepaklūsta jokiems laiko dėsniams.
- Spektaklį pavadinote „Neparašyta vasaros istorija“. Ar jausmai priklauso nuo metų laiko?
- Metų laikai labai veikia žmonių jausmus. Mūsų gyvenime, kaip ir gamtoje, turi būti ir žydėjimo, ir laukimo, ir tylos. Dabar esu kupina noro veikti. Rašau, renku nuotraukas...
- Savo knygai, apie kurią jau buvo užsiminta spaudoje?
- Taip. Noriu išleisti knygą. Parašiau du skyrius, tačiau viską dar norėčiau apmąstyti, kad darbas būtų gražus ir prasmingas. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus rašytos mintys man dabar atrodo naivios. Netgi gėda jų. Kartais vienumoje pasišaipau: gal grūsti viską į lagaminą, o testamente paminėti: „Aktorės memuarai“. Spausdinti po mirties“.
- Jūsų herojė ironizuoja: „Nesvarbu, kaip ilgai gyvenai, aprašymas (Gyvenimo. - Red.) turi būti trumputis. Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės, o iš vaikų - tiktai tų, kurie gimė“. Kokią eilutę iš savo gyvenimo aprašymo norėtumėte išbraukti, o ką - įrašyti?
- Labai sunkus klausimas. Yra nemažai dalykų, dėl kurių man dabar labai labai gėda. Taip gėda, kad net nenorėčiau minėti.
- Ir niekas nežino?
- Dievas žino! Visi prieš jį norime būti geri ir gražūs. Tačiau gudrauk negudravęs. Kai stosi prieš jį Paskutinio teismo dieną, turėsi už viską atsakyti kaip nuluptas! Datos, kur ir ką studijavai, kokios patirties įgijai, kur gastroliavai... Ta popierinė biografija atrodo tokia juokinga. Negi visa tai nusako žmogaus asmenybę? Gyvenimo aprašyme niekada nepajusi žmogaus: ten nerasi jo filosofijos, nei bičiulių, nei sapnų, nei kvapų, nei vidinių virsmų.
Gal todėl spektaklyje taip norėjau tos vienovės iš efemeriškų dalykų. Iki išnaktų auksiniu rašalu rašiau 400 palinkėjimų į spektaklį atėjusiems žiūrovams, iškvėpinau visus jazminais, bažnyčioje stovėjo mergaitės, kurios dalijo šokolado plyteles. Skonis, kvapas, ranka išvedžiotos rašytojų mintys... Tai juk taip jautru ir prasminga.
Aš buvau apleidusi tą savo juslinę asmenybės pusę, gyvenau tarsi atbukusi. Todėl ne tik poezija, bet ir kitais dalykais žmonėms norėjau priminti, kad jie mylėtų save. Neįsiklausome į save. Kada nors turime išgirsti ir pabusti gyvenimui lyg sapnui, kuris niekada nepasikartos.
- Koks klausimas jums iki šiol yra didžiausia mįslė?
- Paslaptingiausia yra gyvenimo prasmė. Iš kur atėjome? Kur išeiname? O juk taip norėtųsi praskleisti tą būties skraistę, tačiau viskas apgaubta tokia paslaptimi...
Mes gyvename materialiame pasaulyje ir norime viską apčiuopti. Tačiau kaip apčiuopti meilę, tikėjimą ar viltį? Tai neregimosios tikrovės vertybės. Meilė - tai anapusybės ilgesys. Mes taip ilgimės mylimojo, kad net skauda, tiesa? Meilė - gyvas organizmas. Ji auga, skleidžiasi, apmiršta, vėl pražysta.
Paminklus reikia statyti ne herojams, o tiems, kurie sugeba tą meilę išsaugoti, slegiant kasdienybės naštai. Pažiūrėkite į mamas. Metų metus lygina marškinukus, kojinaites mezga, verda valgį. Ta buitinė rutina suėda meilę. O tos moterys neša kryželį ir dar sugeba mylėti. Jos - šventosios.
- Jūsų vaidinama moteris prabyla: „...ir tik varpelio po kaklu man trūksta, kuris žvangėtų, kada tu miegi“. Kokį įsivaizduojate idealų vyro ir moters buvimą?
- Netikiu idealybe šiame pasaulyje. Kas yra toji meilė? Man patiko vienos vienuolės žodžiai: „Meilė yra valios aktas“. Tai reiškia, jog kiekvieną dieną turi stengtis dėl meilės, dėl kito žmogaus.
- Skaitėte eilėraštį, kuriame moteris kaltina vyrą neištikimybe. O jums yra tekę išgyventi dramą, kai savo širdį teko dalinti dviem vyrams?
- Taip, teko. Ir buvau suskilusia širdimi, kuri jau šiaip ne taip susiklijuoja... Būna tokių meilės patirčių. Bet negali tokiu pat stiprumu mylėti dviejų. Būna, kad susitinki žmogų, kuris atrodo tau visa kuo artimas, bet paskui... Negali gyventi tokiame mele. Per sunku.
Visi mes esame klumpantys ir klystantys, tačiau geriausia laikytis Dievo įsakymų. Tai sumanyta mūsų pačių labui, kad gyventume ramia sąžine.
Aistra kartais apakina. Net Biblijoje pasakyta: geismas gimdo aistrą, o aistra veda į mirtį. Aistrą ir meilę sunku atskirti, todėl mes ir klystame, o paskui atgailaujame.
Man itin patinka mano mylimo filosofo Gustave’o Thibono mintis. Jis sako: aukštesnis neapsieina be žemesnio, bet žemesnis puikiausiai apsieina be aukštesnio. Mėšlas puikiausiai apsieina be rožės, bet rožė neapsieina be mėšlo. O ar ne taip dėl žmogaus? Dievui reikia žmogaus, o žmogus gali puikiausiai gyventi be Dievo.
- Spektaklyje skamba žodžiai: „Lyginant su debesimis, gyvenimas atrodo toks pamatuotas, kone pastovus ir bemaž amžinas“. Kada pastarąjį kartą žiūrėjote į dangų?
- Man tas eilėraštis toks gražus! Kasdien pakeliu akis į dangų. Dangus yra visur. Kaip sako W.Szymborska, net tamsybėje po oda. Pritariu ir filosofui Immanueliui Kantui, kuris teigė: „Du dalykai nepaliauja mane stebinti: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“. Tai didžiausios paslaptys ir didžiausias grožis.