Ji kalba suprantamai, stengiasi išgirsti pašnekovą ir išlikti tolerantiška jo atžvilgiu. „Tačiau priimdama sprendimus galiu būti ir griežta, jei matau, kad tai – būtina. Tuomet savo pozicijos laikysiuosi prisiimdama asmeninę atsakomybę“, – sako I.Degutienė, kurią žurnalas „Stilius“ išrinko 2009-ųjų Lietuvos moterimi – už moterišką drąsą ir išmintį vyriškame politikos pasaulyje.
O išminties ir patirties šiai moteriai netrūksta. Seime ji dirba nuo 1996 metų, jau yra perkrimtusi visą diplomatijos abėcėlę, todėl politikos naujokai iš jos turėtų ko pasimokyti. Netgi bendravimo su rinkėjais.
Kiekvieną pirmadienį I.Degutienė susitinka su žmonėmis, užsirašiusiais į priėmimą pas ją, kaip Seimo narę.
„Esu pasiryžusi išgirsti kiekvieną ir rūpintis kiekvienu, – teigia šešiasdešimtmetė politikė. – Niekada su žmogumi nebendrauju atsainiai. Stengiuosi jį išklausyti, suprasti. Nesijaučiu esanti visuomet teisi ir purtausi kategoriškumo“.
Ponia Irena stengiasi ištiesti pagalbos ranką kiekvienam atėjusiajam, net jei priėmimo valandos būna ir pasibaigusios. Neretai su savo padėjėja padeda apsilankiusiesiems užpildyti įvairiausius dokumentus arba kantriai aiškina, kaip veikia biurokratinis mechanizmas.
Gal dėl to, jog neprarado ryšio su paprastais žmonėmis, šie I.Degutiene ir pasitiki. Ir tiki ja kaip lietuviškąja ledi D – širdžių karaliene – kuri grąžins pasitikėjimą Seimu. Ar tai – Seimo pirmininkės jėgoms?
„Į mane dedami žmonių lūkesčiai per dideli gal dėl to, jog Seimo pirmininką jie įsivaizduoja kaip įmonės vadovą. Iš tiesų Seimo pirmininkas turi labai konkrečias funkcijas – organizuoja Seimo narių darbą, atstovauja Lietuvos valstybei ir Seimui Lietuvoje bei užsienyje.
Seimo pirmininkas negali nurodyti Seimo nariui, kaip jam elgtis. Vienintelė priemonė, kuria galiu naudotis, yra kalba. Tik kalbėdamasi su frakcijomis, koordinuodama Seimo komitetų veiklą, ieškodama kompromisų bei sprendimų, galiu parlamentarų darbą padaryti efektyvesnį. Nevengiu ir asmeninių pokalbių su Seimo nariais. Išsiaiškinti pozicijas, įsiklausyti, pasiginčyti – tai paprastas, bet veiksmingas instrumentas. Tuo net neabejoju.
Tas žmonių pasitikėjimas man dovanojamas lyg avansu, todėl jaučiuosi labai įpareigota. Nenoriu nuvilti žmonių, kurie tiki, kad Lietuvos širdis – Seimas, kuriam po trijų mėnesių sukaks 20 metų, dar gali pasveikti. Aš tą sergančią širdį noriu pagydyti. Baisiausia matyti žmogų, nusivylusį savo valstybe“, – tvirtina I.Degutienė.
– Tų niūrių nuotaikų padaugėjo ir dėl finansinės krizės.
– Taip, kataklizmai sujudina žmones. Ši krizė mus sugrąžino į realybę, į suvokimą, kad ne vien materialusis pradas yra prasmingas. Negi svarbu, kokiu automobiliu nuvažiuosi į darbą? Jeigu turi galimybių, žinoma, sėsi į geresnį, tačiau tai neturėtų tapti gyvenimo tikslu.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal ta krizė visuomenę supurtys ir ji beatodairiškai nerizikuos, nebegyvens tik šia diena, išmoks planuoti, skaičiuoti. Jauni žmonės nebepuls stačia galva skolintis iš bankų, o imantieji atlyginimą vokeliuose susimąstys apie pensiją.
Visose gyvenimo srityse egzistuoja pusiausvyra: viena gauni, kita prarandi. Tas svarstyklių dėsnis toks neišvengiamas, jog negali tvirtinti, kad jeigu šiandien labai gerai, tai ir rytoj bus šitaip.
– Pasiimi kreditą ir miegi sapnuodamas košmarus.
– Užtat ir mėgstu kartoti: gyvenu taip, kad ramiai miegočiau ir su savo sąžine nesipykčiau. Kai prasideda sąžinės priekaištai, ligų neišvengsi. O kam to reikia? Sutardamas su sąžine, galbūt turėsi mažiau materialiai, tačiau dvasiškai tau bus atseikėta su kaupu. Gyvensi ilgiau ir laimingiau.
– Tapusi Seimo pirmininke, iš karto ėmėtės veiksmų dėl Seimo narių reprezentacinių lėšų sumažinimo. Drąsus siūlymas.
– Ne tik siūlymas, bet ir konkretus veiksmas. Kaip Seimo pirmininkė susimažinau tas lėšas, tą patį pasiūliau padaryti ir Seimo nariams. Iš tiesų buvau nemaloniai nustebinta, kad dalis parlamentarų savo darbą suvokia kaip savitikslį buvimą. Palaukite, – Seimo nariai iš dangaus nekrinta, juos išrenka žmonės! Mūsų pareiga yra daryti tai, ko žmonės nori, ko tikisi. O man susidarė įspūdis, jog kai kurie Seimo nariai užmiršo tarnystę žmonėms, atstovavimą jų interesams. Guodžia tik tai, kad tokių atitrūkusių nuo savo tiesioginio darbo parlamentarų yra mažuma. Didžioji dalis mano iniciatyvą palaikė.
– Politikas, priimdamas sprendimą, nori būti geras visiems, tačiau suvokia, kad kuri nors dalis žmonių vis tiek bus nepatenkinta. Ar dažnai jaučiatės vieniša svarstymuose?
– Tą vienišumo jausmą galbūt labiau patiria prezidentas. O aš esu partinis žmogus, ne vieniša. Tačiau kai reikia ką nors nuspręsti, iš tiesų išgyvenu vienatvę. Juk atsakomybė gula ant tavo vienos pečių.
– Ar laikote išdavyste, kai bendražygiai nepalaiko jūsų nuomonės?
– Ne. Blaiviai mąstau ir suvokiu, jog, kaip lyderis, privalau laikytis savo pozicijos. Nėra vietos jokiai savigraužai. Dažnai vadovaujuosi ne tik protu, bet ir širdimi. Išmąstau, kad turėčiau pasielgti vienaip, tačiau jausmai sako daryti antraip.
– Ką per tuos kelis darbo mėnesius suvokėte? Kas labiausiai slegia?
– Nemaloniausia, kad Seimo įvaizdis visuomenės akyse yra gerokai pašlijęs. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo tas nuopuolis vis didėja, po kiekvienų rinkimų vis daugėja nusivylimo valdžia nuotaikų. Žmonės kažkodėl mano, kad bus geriau, jei ateis nauja karta, nauji veidai. O aš tuo abejoju.
Jeigu nori būti geras politikas, privalai bręsti, pasisemti gyvenimiškos patirties. Jaunas žmogus yra energingas, galintis nuversti kalnus ir nejaučiantis stabdžių, tačiau dar labai žalias kaip politikas. Tokiam trūksta svarbiausio dalyko – pusiausvyros. Jis nenori įsiklausyti į kitų, ypač vyresnių kolegų, nuomonę, dažnai elgiasi impulsyviai, nenumatydamas pasekmių. Naujos idėjos yra gerai, tačiau nepamatuotas politiko elgesys žmones trikdo labiausiai.
– Pavyzdžiui?
– Įvairiausi protestai, bereikšmės rietenos, kuriomis tik norima į save atkreipti dėmesį. Netgi investuotojai kaip svarbiausias priežastis, trukdančias investicijoms ateiti į Lietuvą, įvardija tris R: rietenas, rinkimus ir reitingus. Politikai nori įsiteikti liaudžiai, švaistosi pažadais, o dėl reitingų pasirengę gerklę kitam perkąsti.
Aš visuomet pagalvoju: ko toks politikas siekia? Jeigu yra tikslas, turėtų būti ir rezultatas. Tačiau iš klykaujančių politikų jo nesulaukiame. Žmonės renka naujus asmenis manydami, kad ateis mesijai ir padarys stebuklą. To neįvyks. Nesusitupėję Seimo nariai dar nieko negali pasiūlyti.
– O dalis žmonių iš tų naujokų tikisi tvirtos rankos politikos.
– Taip, girdžiu tokių gaidelių. Kai kuriems patiktų autokratinis režimas: kaip pasakiau, taip ir bus. Bet mes esame ne prezidentinė, o parlamentinė valstybė. Valdyti žmones yra lengviau nei jiems tarnauti. Aš irgi esu griežtos politikos šalininkė, tačiau kartu suprantu, jog kumščiais trankydama stalą nieko nepasieksiu.
– Ar nė karto nešovė į galvą mintis mesti politiką ir vėl užsivilkti gydytojos chalatą? Juk žmones gydyti daug paprasčiau nei valstybę.
– Buvo tokių minčių 2000-aisiais, kai pralaimėjau rinkimus ir į Seimą patekau tik pagal sąrašą. Tais metais konservatorių frakcijoje liko 9 parlamentarai. Galiu prisipažinti: man buvo baisi depresija, visiškai nežinojau, ką veikti. Buvo kilusi mintis atsisakyti Seimo nario mandato, vėl stažuotis ir galbūt atidaryti privatų gydytojo kabinetą.
Kai savo mintimis pasidalijau su Andriumi Kubiliumi, jis paklausė, ar man protas nepasimaišęs. Jis įrodinėjo, vieną po kito žėrė argumentus, kad esu gera politikė, kad susidorojau su ankstesniais iššūkiais – buvau Seimo narė, ministrė, laikinoji premjerė, kad jau pelniau autoritetą partijoje. O aš pati gal tik po metų pajutau, kad atsirado antrasis kvėpavimas, suvokimas, kad vėl noriu ir galiu tarnauti žmonėms.
Nesigailiu, jog tuomet likau Seime. Politika yra mano antrasis pašaukimas. Dirbdama gydytoja gydžiau žmogaus kūną, o būdama politikė kartais gydau ir jo sielą, dvasią, tai yra dirbu kaip socialinė gydytoja, ypač per susitikimus su rinkėjais.
– Kokiu politiku žavitės labiausiai? Kokia asmenybė jums ryškiausia?
– Ekonomikos perversmą Didžiojoje Britanijoje įvykdžiusi Margaret Thatcher. Ji ne tik labai stipri asmenybė ir politikė, bet ir žavi moteris – pasitempusi, elegantiška.
– Dabar jus pakrikštys geležine ledi.
– Nepretenduoju į jokius titulus – nesu nei gintarinė, nei geležinė ledi. Skaitydama M.Thatcher biografiją, nenustojau žavėtis šia moterimi. Ji buvo įžvalgi, puikiai susitvarkė su senatoriais ir padarė itin reikšmingus sprendimus, kurie įėjo į Didžiosios Britanijos istoriją. Be to, būdama politikė neprarado ir moteriškųjų savybių – supratingumo, jautrumo, kurių viešai gal ir nerodė.
– O kaip jūs puoselėjate tą savo moteriškumą institucijoje, kur dauguma – vyrai? Jūsų stilius dalykinis, oficialus, kaip ir pridera, bet sušildytas detalėmis – spalvomis, skarelėmis, papuošalais, kuriuos, kaip pastebėjau, itin mėgstate.
– Gal dėl dalykiškumo ir romantizmo derinio kaltos žvaigždės, nežinau. Gimiau po Dvynių ženklu, todėl tas dvilypumas mane lydi visur. Esu racionalaus mąstymo, griežta, tačiau ir gana dvasinga, romantiška.
Tie du asmenybės pradai matyti jau nuo mokyklos laikų. Man puikiai sekėsi matematika, tačiau buvau laikoma ir gabia muzikos mokyklos moksleive – skambinau fortepijonu.
Politikės veikla tą racionalųjį pradą išryškino, jis dabar vyrauja, tačiau niekada nesistengiau varžyti savo prigimties. Todėl kiti sako, kad ir mano elgsena, ir apranga nėra būdinga politikei – neva turėčiau būti kitokia. Tada tik nusišypsau ir pasakau, kad esu per sena pokyčiams. Puikiai žinau, kas man tinka, labai mėgstu papuošalus. Tačiau protokolas neleidžia jokios ekstravagancijos. Ir dar klausimas, ar būčiau kitokia, jei leistų, – nusišypso moteris. – Esu konservatyvių pažiūrų ne tik politikoje, bet ir gyvenime.
Šukuosenos nekeičiau jau nežinau kiek metų! Tačiau savęs kitokios net neįsivaizduoju. Niekuomet netroškau jokių išvaizdos eksperimentų, netgi jaunystėje. Buvau kukli mergina iš kuklios šeimos. Turėjau nedaug rūbų, bet mėgau žaisti detalėmis, ypač šalikėliais. Su ta vaizduote ir išsisukdavau – dažnai sulaukdavau komplimentų, kad gražiai atrodau.
Dabar turiu kitokias galimybes nei jaunystėje, bet į prabangą nesidairau. Aš turiu vilkėdama rūbą gerai jaustis, jis turi būti mano skonio.
– Ir blaškotės kas rytą nenuspręsdama, kuo rengtis?
– Ne, aprangos komplektą apgalvoju dar iš vakaro. Mano išvaizda priklauso nuo darbotvarkės: kokius turėsiu susitikimus, išvykas.
– Dažnai nešiojate šviesaus atminimo anytos jums dovanotus papuošalus. Kuo sužavėjote tą moterį? Ir kuo ji jus patraukė?
– Ji buvo tikra Kauno ponia – baigusi gimnaziją ir amatų mokyklą, puikiai siuvo, siuvinėjo, labai skaniai gamino valgyti. Ji buvo labai graži, elegantiška, kilni ir atlaidi moteris, iš kurios negirdėjau nė vieno blogo žodžio. Jokių dejavimų, skundų ar kritikos. Be to, nesu sutikusi kitos tokios moters, kuri būtų taip puikiai išauklėjusi savo vaikus. Aš iš jos labai daug ko išmokau.
Su anyta mane siejo ypatingas ryšys. Gal dėl to, kad ji irgi buvo Dvynių atstovė. Dukterų neturėjo, užaugino du sūnus, todėl mane ypač mylėjo. Jos dovanotus papuošalus labai branginu, žadu juos palikti savo dukteriai.
– Galbūt su papuošalais paveldėjote ir dalį savo anytos bruožų? Juk prie jūsų netgi oponentai neturi dėl ko prikibti.
– Man gyvenime tiesiog labai pasisekė. Mano tėvų šeima buvo puiki. Tėtis – buhalteris, mama niekur nedirbo. Nuolat jaučiau jų meilę, tą gerą namų jausmą. Ir mano vyras Gediminas buvo lygiai iš tokios pat šeimos, todėl mums niekada nekilo nei ginčų, nei nesusipratimų, kaip gyventi sukūrus šeimą. Sutapo vertybės.
– Tačiau nei jūsų, nei vyro mama nedirbo, o jūs nuo pat jaunystės įsitraukusi į veiklą. Daug metų buvote medikė, dabar – politikė, netgi viena svarbiausių valstybės pareigūnų.
– Medikės profesija man, kaip politikei, davė labai daug. Pažiūrėkite, kodėl socialinėje sferoje tiek mažai dirbančių vyrų. Jie nenori klausytis. Vyrai greitai kalba, paskui greitai daro, bet negirdi. Mes visi mokame kalbėti, tačiau girdėti – ne kiekvienam duota. O dauguma moterų yra girdinčios. Štai dėl ko dabar jų daugėja valdžioje. Atėjo įsiklausymo metas. O dėl mano veiklos...
Nors visą gyvenimą dirbau, buvau namisėda iki kaulų smegenų, netgi politika nesidomėjau. Iš namų išėjau tada, kai mūsų vaikai užaugo. Jie nelankė lopšelio-darželio, nes dirbau naktimis vien tam, kad dieną būčiau su jais. Vaikai neįsivaizdavo, kad mamos gali nebūti namie. Jei tekdavo, kaip medikei, budėti parą, tai pasirinkdavau šeštadienį, kad sekmadienį galėčiau su šeima į spektaklį ar parodą nueiti.
Visada šventai tikėjau ir tikiu, kad mama turi būti namuose, nes vaikams reikia ne tik valgyti – jie nori pasikalbėti, pasipasakoti. Lygiai taip pat manė ir mano vyras. Gediminas, kai tik galėdavo, irgi leisdavo laiką su vaikais. Televizorius, kompiuteris ar bendraamžiai – netinkamos auklės. Vaikas turi jaustis mylimas, išklausytas, suprastas. Todėl džiaugiuosi, kai matau, kaip mano sūnus ir duktė tas vertybes perduoda jau savo vaikams. Esu laiminga, kad mano anūkai turi darnias, gražias šeimas.
– Tačiau anūkai dabar rečiau mato močiutę.
– Ne rečiau. Juk beveik kas vakarą per „dėžę“ rodo, – nusijuokia Seimo pirmininkė I.Degutienė.
„Stiliaus" žurnalo paskelbtos Lietuvos metų moterys
1999 - Alma Adamkienė 2000 - Daina Gudzinevičiūtė 2001 - Violeta Urmanavičiūtė-Urmana 2002 - Agnė Zuokienė 2003 - Skaistutė Idzelevičienė 2004 - Vilija Blinkevičiūtė 2005 - Audronė Urbonaitė 2006 - Ramunė Zabulienė 2007 - Dalia Ibelhauptaitė 2008 - Nida Rutkienė 2009 - Irena Degutienė