„Gal jums ir sunku patikėti, bet aš laimingesnė Lietuvoje pas mamą ant krosnies krimsdama lietuviškus obuolius, nei septynerius metus Amerikoje žarsčiusi milijonus. Gavau labai skaudžią pamoką: svarbiausia gyvenime – dvasios ramybė“, – tikina iš Marijampolės kilusi moteris.
Sandrą galime pamatyti vakarėliuose, televizijos rengiamuose šokių ar dainų projektuose sėdinčią žiūrovų eilėse. Prieš metus parvykusi į Lietuvą ir įsikūrusi Vilniuje, lengvai bendraujanti moteris greitai susirado draugų ir pažįstamų. O tarp jų atsirado siūlančių ne tik draugystę, bet ir vienos nakties nuotykį, ir rimtus santykius. Bet Sandra viena. Kodėl?
„Noriu visiškai atsigauti, išsikuopti savo vidų ir pajusti, kad galiu nebeskaudinti žmogaus, kuris kada nors bus šalia manęs. Nenoriu skaudinti taip, kaip skaudinau vyrą, su kuriuo gyvenau septynerius metus. Kai perkratau tą gyvenimą, tik ir lenda klausimai: kodėl tas vyras man buvo toks geras? Kaip jis mane pakentė? Atsakymas vienas: jis tikrai mane mylėjo“, – atsidūsta pašnekovė.
Tas vyras – milijonierius gydytojas iš Irano, suteikęs jai prabangų gyvenimą. Pinigai ištraukė į dienos šviesą Sandros demoniškąją pusę. Ji jautėsi tarsi apsėsta. Ir tik dabar suvokia, kokia nejautri buvo vyrui, kuris ją dievino.
Kai Sandra grįždavo paryčiais namo, ji nieko nejausdavo, išskyrus kaltę: kad negali atsisakyti linksmybių, kad nesugeba būti ta moterimi, kokią tikėjosi matyti prabangų gyvenimą jai pasiūlęs vyras. Tačiau sąžinės priekaištai ją kankindavo tik iki vakaro, iki dar vieno draugų skambučio, kad vėl rengiamas vakarėlis.
Madingiausi Čikagos klubai ir prabangiausi restoranai, skrydžiai privačiais draugų lėktuvais, išvykos jachtomis... Ir – išdraskyta siela, skausminga vienatvė, atbukę jausmai.
Sandra džiaugiasi, kad pamažu sugrįžta taip išsiilgta dvasios ramybė. O tam reikėjo pabėgti į Lietuvą, nes jau nebegalėjo atsispirti Amerikoje tykančioms pagundoms. Gyvenimą Lietuvoje ji vadina tarsi kaltės išpirkimu, karmine skola. Už savo elgesį, vyrui suteiktą skausmą, už tai, kad net buvo primiršusi savo dukrą.
Nuo dukters viskas ir prasidėjo.
Marijampolėje baigusi vidurinę, Sandra išvyko į Kauną mokytis kirpėjos amato, susipažino su penkeriais metais vyresniu vaikinu. Draugavo, pradėjo gyventi kartu, bet kaunietis nusprendė laimės ieškoti Amerikoje, kur jau gyveno jo motina. Sandrai vykti kartu nesiūlė, o ji ne tokia, kad rodytų apmaudą, nors taip ir jautėsi. Be to, Sandra ir pati manė, kad Amerika jai – nepasiekiamas kraštas.
Tačiau po mėnesio pajuto esanti nėščia. Kai pranešė kūdikio tėvui, šis iškart pasiūlė atvykti pas jį į Ameriką. Su dukters Klaudijos tėvu ir jo motina Sandra išgyveno apie metus.
„Plaukiau pasroviui. Papuolusi į svetimą aplinką net nesuvokiau, ko noriu, kaip toliau gyvensiu. Pinigų užsidirbdavau kelis kartus per savaitę padėdama senyvai lietuvei. Bet supratusi, kad su dukters tėvu vis tiek nebūsime šeima, nusprendžiau keisti gyvenimą. Išsinuomojau butą. Klaudijos tėvas net nemėgino manęs atkalbėti, nors buvo pritrenktas tokio mano sprendimo.
Kai peržvelgiu savo gyvenimą, matau, kad kiekviename tarpsnyje man pavykdavo įšokti į sėkmės vagoną. Matyt, Dievas mane myli besąlygiškai. Jei ką nors nuspręsdavau, siekdavau neabejodama. Nesigręžioju atgal, esu optimistė. Net ir sėdėdama visiškoje duobėje, kaip buvo milijonus sykių, kartosiu: viskas yra įmanoma.
Jei šiandien nėra taip gerai, kaip norėčiau, rytoj tikrai bus geriau. Tačiau, išėjusi su dukra, nesuvokiau, kokie sunkumai manęs laukia“, – pasakoja Sandra.
Padedama pažįstamų Sandra įsidarbino kirpėja prestižiniame Čikagos rajone Linkolno parke. Į kirpyklą užsukdavo tokios įžymybės, kad Sandrai net rankos drebėdavo jas kerpant. Turtingi klientai įsileido ją į savo būrį, ir daili lietuvė tapo laukiama aukštuomenės viešnia – mokėjo bendrauti, linksmintis, skleisti gerą nuotaiką. Viename tokių vakarėlių ji ir sutiko Najmediną – vyrą, su kuriuo gyveno septynerius metus.
Už Sandrą 16 metų vyresnis gydytojas anesteziologas iš Irano jau po savaitės pažinties pa-siūlė lietuvei gyventi kartu. Su dukterimi, žinoma. Visų gerbiamas milijonierius norėjo moters, kuri būtų tinkama jo gyvenimo partnerė.
– Ar tada nekilo minčių, kad už viską gyvenime reikia mokėti?
– Net nemąsčiau apie tai. Po dvejų gyvenimo metų Amerikoje, jaučiausi pavargusi nuo draskymosi tarp namų, darbo, dukters. Vakarais pasiimdavau močiutės prieš kelionę į Ameriką man dovanotą rožinį ir vestuvinį žiedą, laikydavau juos rankose ir norėdavau staugti. Jaučiausi vieniša, ilgėjausi savo šeimos. Neturėjau nieko, išskyrus dukterį. Jaučiausi išsekusi, pažeidžiama ir nesaugi. Nesugebėjau valdyti savo gyvenimo. Rydavau psichologijos knygas, kad tik rasčiau atsakymą, kas aš esu ir kodėl. Nesuvokiau nei kur eiti toliau, nei ką daryti.
Kai sutikau Nają, tikėjausi, kad jis išmokys mane gyventi. Juk man tebuvo dvidešimt vieneri. O tada prasidėjo... Visko buvo mano gyvenime. Neapsiverstų liežuvis tvirtinti, jog buvau šventoji. Man reikėjo viso to išprotėjusio gyvenimo, kad šiandien ramiai galėčiau pasakyti: aš jau žinau, ko noriu, o ko – ne.
– Ką vadinate išprotėjusiu gyvenimu? Narkotikus? Seksą?
– Ne. Atėjusi į mano gyvenimą prabanga išstūmė atsakomybės jausmą. Niekur nedirbau. Nereikėjo tvarkyti namų, skalbti, lyginti ir gaminti valgyti – turėjome pagalbininkų. Spintose kaupėsi garsių dizainerių drabužiai, keičiau automobilius it pirštines, švaisčiau su draugais vyro pinigus, kurių jis man tikrai negailėjo.
Najas – labai gražus ir protingas vyras, tikras gerumo įsikūnijimas. Jis matė mano šėliojimą, siekė atvesti mane į protą kartodamas, kad negaliu taip lengvabūdiškai elgtis. Tačiau veltui. Būdamas vyresnis jis nesuprato, koks tolimas man jo pasaulis. Kolegų gydytojų žmonos buvo dvigubai vyresnės už mane. Jos netgi nežiūrėjo į mane kaip į Najo partnerę, greičiau – kaip į meilužę.
O aš tame vyre radau viską – tėvą, brolį, draugą. Ir tik grįžusi į Lietuvą tai suvokiau. Bet tada labai gerai apie save galvojau: „Juk esu tokia moteris! Turėtum jaustis laimingas vien dėl to, kad esu šalia tavęs“.
– Kas jūsų gyvenime pasikeitė tapus geidžiamo Čikagos vyro mylimąja?
– Aš išsigimiau, – drąsiai kerta Sandra. – Mano galva nespėjo susitvarkyti su užklupusiomis gėrybėmis. Buvusiai Pelenei ėmė kristi mersedesai, leksusai, roleksai, briliantai, kailiniai, rankinės... Tada dar nežinojau, kad pinigai žmogų gali sugadinti.
Prabangiausiuose restoranuose turėjau savo staliuką. Skendėjau dėmesyje, prabangoje ir kartu – tuštybėje. Tapau arogantiška, tačiau – stop! – niekada neužmiršau paprastų žmonių. Nes pati tokia buvau. Nevaikydavau padavėjų, palikdavau jiems gausių arbatpinigių, mandagiai elgdavausi su naktinių klubų apsaugos darbuotojais. Niekada nieko nežeminau ir iš nieko nesityčiojau.
Pinigai neištrynė mano žmogiškumo, tačiau išlaisvino demoną. Man ėmė rūpėti tas gyvenimas, kurį atvėrė padėtis visuomenėje. Tuo atsipalaidavusi ir mėgavausi.
Tapau Čikagos vakarėlių siela, visus suburdavau linksmybėms. Mane užbūrė, ką gali daryti pinigai. Diktuodavau taisykles, ir visi joms paklusdavo. Juk mokėdavau aš! Tos taisyklės nebuvo blogos – jokių narkotikų ir personalo žeminimo. Jei kokia turtuolė įsigeisdavo pašokdinti barmeną pagal savo dūdelę, iš karto sudrausmindavau.
Mano arogancija liejosi per kraštus. Maniau, kad pinigais galiu valdyti visą pasaulį. Juk jau valdžiau savo drauges, netgi Nają.
Jis buvo pavydus. Retai eidavo į vakarėlius – kad tik nematytų, kaip kiti vyrai rodo man dėmesį. Šėliojimai restoranuose ir naktiniuose klubuose virto mano gyvenimo būdu. Mąsčiau: „O kodėl nepasinaudoti tuo, ką man suteikė gyvenimas? Nežinia, ar kada nors galėsiu sau tai leisti“. Taip slinko savaitės, mėnesiai, metai.
O Najas kentėjo. Iš meilės man ir dėl savo bejėgiškumo bei nežinojimo, kaip mane suvaldyti.
– Jis galėjo paprasčiausiai išvyti jus iš namų – juk jūs nebuvote susituokę.
– Visko buvo. Atimdavo automobilio raktelius, banko kreditines korteles, telefoną, pakeisdavo namo spynas, kad neįeičiau. Jis griebdavosi įvairiausių priemonių, kurios turėjo priversti mane atsipeikėti, praregėti.
Manė, kad turiu kitų vyrų. Bet ten neįmanoma nusidėti – juk visi sukasi vienoje terpėje, visi apie visus viską žino. Najas nenutuokė, kas slypi už naktinio mano gyvenimo. O tiesa paprasta: ne Najas, o draugai buvo mano naujoji šeima, kurios aš ilgėjausi.
Jis apstulbo sužinojęs, su kokiais žmonėmis bendrauju: televizijos laidų vedėjai Oprah Winfrey ir Jerry Springeris, Čikagos „Bulls“ krepšininkas Toni Kukočas, bankininkai, verslininkai, politikai.
Kai Najas pamatė, kur švaistau savo laiką, nupirko man restoraną. Kad galėtų kontroliuoti. Bet aš jau tokia – nekenčiu, kai manimi nepasitiki. Todėl dar labiau skaudinau vyrą.
– Tikriausiai jis netikėjo, kad jo sutikta moteris gali taip pasikeisti.
– Mano elgesys Nają šokiravo. Juk kai susipažinome, buvau tyli, nedrąsi, baugšti, nepasitikinti nei savimi, nei kitais. Milijonai man atėmė protą. Neišlaikiau išbandymo pinigais.
Kažin kaip gyvenčiau dabar, jei būčiau sugebėjusi atsispirti draugams ir vakarėliams. Gal turėčiau dar vieną vaiką, mėgaučiausi vaizdu į Mičigano ežerą, kuris matyti iš Najo buto dangoraižyje? O gal vaikščiočiau po pilį, kurią jis pasistatė?
Bet esu Lietuvoje. Lenkiu galvą prieš tokią moterį, kuri sugeba tenkinti turtingo vyro užgaidas vien dėl to, kad gyventų prabangiai ir galėtų vadintis aukštuomenės dama.
O aš supratau, kad tai – ne mano kelias. Materialus pasaulis labai gražus ir užburiantis. Tačiau paslydus labai sunku atsistoti. Ir reikia keisti ne kitus, o pačiam keistis. Aš tam pasiryžau.
– O kodėl nemėginote keistis gyvendama kartu su vyru?
– Mėginau, o kaipgi! Galvojau išpirkti kaltę skirdama pinigų ne vakarėliams, o vėžiu sergantiems vaikams, krūties vėžio prevencijai ar panašiems projektams. Tikėjau, kad aukojamomis sumomis nusipirksiu dvasios ramybę. Tačiau klydau.
– O duktė Klaudija? Ji neprivertė atsitokėti?
– Manęs nesustabdė niekas. Negalvojau apie rytojų, nekėliau jokių tikslų savo gyvenime. Per tuos vakarėlius net dukterį buvau primiršusi. Tai siaubinga! Net jei vyras atimdavo pinigus, atsirasdavo šimtai draugų, kurie vaišindavo, nupirkdavo išgerti. Draugės mėgino sakyti, kad galiu savo gyvenimą pakreipti ramesne vaga, tačiau jų žodžiai manęs nepasiekdavo. Buvau kurčia.
Ir įprotį turėjau siaubingą – po pasilinksminimų prie automobilio vairo sėsdavau neblaivi. Dėl greičio viršijimo ir vairavimo išgėrus Interpolas netgi tikrino, ar nesu kriminalinė nusikaltėlė. Sakau jums: vaikščiojau skustuvo ašmenimis, o jaučiausi esanti visagalė.
Nebuvau materialistė. Padėdavau draugams. Ne skolindavau pinigų, o duodavau. Jaučiausi laiminga, kad galiu padėti kitiems. Tačiau man jau pačiai reikėjo pagalbos. Vidinis balsas mane nuolat kurstydavo: „Sandra, tau užteko drąsos atvykti į Ameriką, užteks drąsos ir iš jos išvykti. Arba lieki su Naju ir jo milijonais, arba kuo greičiau gelbėji savo sielą“. O aš vilkinau grįžimą, nes nežinojau, kas manęs laukia. Ir dabar nežinau.
Iš vyro namų išėjau tik su papuošalais ir brangiomis suknelėmis. Bet man mielesnis močiutės dovanotas žiedas, o ne jo briliantai ir safyrai.
– Ar nesigailite to amerikinio gyvenimo?
– Ne. Jei pradėčiau gailėtis savo praeities, mirčiau tą pačią minutę. Maža to: kiekvienai moteriai, ieškančiai turtingo vyro, linkėčiau jį susirasti ir pereiti panašų pragarą. Vienos sugeba susitvarkyti gyvenimą, prisitaikyti prie vyro, veidmainiauti dėl pinigų, o kitos gauna gerą pamoką. Kaip aš.
Mačiau milijonierių žmonas, kurios apgaudinėjo savo nemylimus vyrus. Jos naudojosi tuo, ką joms suteikė gyvenimas. Tačiau tik nedidelė dalis jautėsi laimingos ir ramios. Dauguma turtuolių buvo pavargusios nuo darbo „būti milijonieriaus žmona“.
Nelaikau savęs kvaila moterimi ir nedejuoju, nes daugiau įgijau nei praradau. Supratau, kad negaliu likti su tuo vyru ir jo pinigais, nes jo nemyliu. Supratau, kad privalau paleisti Nają, kad jis dar turėtų laiko susirasti moterį, su kuria būtų laimingas. Supratau, kad dvasios ramybę galiu rasti tik nutolusi nuo pagundų. Todėl aš Lietuvoje.
– Tačiau duktė liko Amerikoje su tėvu.
– Neturiu teisės išplėšti Klaudijos iš tos aplinkos, kuri jai geriausia, kad tik patenkinčiau savo egoizmą. Pati augau be tėvo, todėl žinau, ką tai reiškia. O Klaudija dievina savo tėvą. Juk visą tą amerikinį laikotarpį ja nesidomėjau, nežinojau, kuo ji gyvena, apie ką svajoja. Auklės ir tėvas praleisdavo su ja daugiau laiko negu aš.
Noriu grąžinti skolą dukteriai. Bet dar turiu atrasti save. Juk tiek laiko gyvenau atbukusi ir nejautri, pamiršusi sielos dalykus.
– Lietuvoje esate metus. Ar nesijaučiate atsigavusi, kad galėtumėte grįžti pas dukterį?
– Bijau. O jeigu mane vėl įtrauks linksmybių sūkurys? Nors turiu geležinę valią, dėl šito vienintelio dalyko dar nesu tikra.
– Tačiau Lietuvoje linksminatės, ir nieko!
– Čionykščiai vakarėliai – tik lašas jūroje, palyginti su tuo, kaip šėldavome Amerikoje.
– Bet vyrų dėmesio sulaukiate?
– Taip. Ir išgirstu, kad esu arogantiška, nes visa lietuvių vyrų gražbylystė užsibaigia fraze „gal važiuojam pas tave kavos?“ Jokio išradingumo, jokios vaizduotės. Jie net nenori stengtis dėl moters. Mano, kad pavadinę karšta ir seksualia, iškart mane pakerės. O aš tokiems išrėžiu: „Fuck off!“
Moteriai svarbūs trys dalykai: bendravimas, meilė ir seksas. To užtenka, kad ji jaustųsi laiminga. O ką mano vyrai, siūlydami tik seksą? Tokius mikliai žodžiais suraitau. Kodėl turėčiau juos gerbti, jei jie negerbia manęs? Reikia mylėti save ir neprasidėti su mulkiais, trokštančiais kuo greičiau nusitempti tave į lovą.
Vedę vyrai man – uždraustas vaisius. Niekuomet nebūsiu antra. Nebūsiu ta, kuri susirenka trupinius nuo vedybinio stalo. Net jeigu tai bus mano mėgstamas „Cristal“ šampanas su ikrais.
Grįžusią į Lietuvą moterį pasiekė žinia, kad apie buvusį gyvenimo draugą jau neršia jos draugės...
Tačiau Sandra dabar tenori užsilopyti dvasios žaizdas, išsivalyti. O paskui... nuskristi pas Nają ir jo atsiprašyti. Nuoširdžiai, nieko nesitikėdama. Tiesiog kaip žmogaus, kuris jai suteikė kitokio gyvenimo galimybę, o ji ne tik nesugebėjo to įvertinti, bet netgi jį įskaudino.
„Miegojau septynerius metus ir nenorėjau pabusti iš aksominio sapno. Gal bijojau prarasti tą prabangą, tą visagalybės pojūtį? Šiandien užduodu sau daugybę klausimų ir greičiausiai ne į visus rasiu atsakymus. Tik dabar vyro žodžiai randa atgarsį mano sieloje, – prisipažįsta Sandra. – Tik dabar supratau, kad iš dvasinės duobės mane ištrauks paprastumas ir geri darbai. Ką gali žinoti, gal atsidursiu Afrikoje – juk ten tiek daug erdvės geriems darbams“.