Nerimą dėl staiga apnikusių haliucinacijų išsklaido į Šventą Valentiną mane vežantis šio kaimo meras Pierre’as Rousseau. Jis paaiškina, jog keliai bėga milžiniškų, iš tolo matomų Prancūzijos radijo antenų TDF, kurios ir pavadintos tokiais vardais, link.
Galiausiai įvažiuojame į Šventą Valentiną - vienintelę Prancūzijos gyvenvietę, turinčią įsimylėjėlių globėjo vardą. „Po Šventą Valentiną turi Austrija ir Kanada. Daugiau, mano žiniomis, vietovių tokiu pavadinimu pasaulyje nėra“, - aiškina prieš porą metų į pensiją išėjęs ir visą savo energiją gimtojo kaimo reikalams skiriantis P.Rousseau.
Sustojame prie mažytės, bet išvaizdžios 300 gyventojų turinčio kaimo merijos. Jeigu vienoje salėje nekabėtų Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy portretas, dievaži, meriją būtų galima supainioti su pažinčių biuru: ant visų sienų ir net mero darbo stalo pilna visokiausių širdučių, statulėlių ir naivių dailininko Raymondo Peynet kaimui dovanotų įsimylėjėlių poras vaizduojančių piešinių.
Kičo nebijantis kaimas šį šventąjį išnaudoja kaip galėdamas. Viena pagrindinių gatvių pavadinta Vasario 14osios. O visų gatvių lenteles, net Bažnyčios tako, puošia dvigubos širdutės. Ant kelių pastatų matyti įsimylėjėlius vaizduojančios freskos. Nesunku atspėti, jog, įžengę į kaimo bažnytėlę, rasime ir patį Valentiną. Jo medinę skulptūrą prieš keliolika metų užsakė kaimo savivaldybė.
Dulkiant šaltai vasario miglai, pasukame kaimo centre per 4 hektarus nusidriekusio įsimylėjėlių sodo link. Jo viduryje puikuojasi apskrita pavėsinė - vadinamasis muzikos kioskas. Tokiuose statiniuose ant nedidelės pakylos Prancūzijos parkuose publiką paprastai linksmina muzikantai. Bet šis kioskas skirtas įsimylėjėliems burkuoti...
Anksčiau poros parke galėdavo pasodinti medį. „Nebesodina, nes nebėra vietos“, - nukerta meras. Želdinimo privilegija dabar suteikiama tik įžymybėms. Pastaroji - Paryžiuje triūsianti japonų dizainerė Yumi Katsura.
Sausio pabaigoje kaimo merą dizainerė buvo pakvietusi į aukštosios mados kolekcijos peržiūrą Paryžiuje. Pirmą kartą mados šou dalyvavęs prancūzas ligšiol negali atsitokėti, kaip greitai viskas baigėsi: „Net aš suprantu, kad į tas suknias labai daug darbo įdėta. Bet visos buvo parodytos lygiai per 15 minučių! Ir baigta - skirstykitės!“.
Savo pėdsaką parke įsimylėjėliai vis dėlto gali palikti - ant kelių medžių pakabinti su savo vardais išgraviruotą širdutę. „Šitas medis bendras, o štai šitas skirtas vien japonams“, - rodo P.Rousseau.
Medis apraišiotas baltais kaspinais. „Pagal Azijoje gyvuojančią tradiciją, ant kaspino žmonės surašo savo linkėjimus ir norus. Jeigu vėjas po kiek laiko kaspiną nuplėšia, norai išsipildo. Keli rašiusieji man sakė, jog burtai tikrai suveikė“, - kuo rimčiausiu veidu, bet su šelmiška ugnele akyse aiškina Švento Valentino meras.
Kiek tolėliau nuo pagrindinės alėjos puikuojasi keistas hibridas. Aiškiai matyti, kad medžio viršūnė - pušies, bet apatinės šakos apaugusios geltonais plastikiniais lapais. Juos savivaldybei, pasirodo, siunčia viena Japonijos parduotuvė, kuri savo klientams pažada, kad jų pirkti ir primarginti lapai bus pakabinti Švento Valentino kaime, esančiame meilės šalyje Prancūzijoje.
Išsikalbėjus su meru paaiškėja, kad šis kaimas Tekančios Saulės šalyje, kur Valentino šventė itin populiari, žinomas turbūt net geriau nei pačioje Prancūzijoje. Šventas Valentinas taip pat bičiuliaujasi su Japonijos miesteliu Sakuto Čio ir dažnai keičiasi delegacijomis.
Nors lankantis kaime vasaris buvo tik prasidėjęs, apie intensyvų rengimąsi vasario 14osios šventei bylojo merijos pagrindinėje salėje sustatytos dirbtinės baltos ir raudonos gėlės. Jomis bus puošiama merija. Savo namų fasadus šia proga puošia ir dauguma gyventojų. Pasitempti būtina, nes vasario 13 ir 14 dienomis, kaip ir kasmet, kaimą aplankys 2-3 tūkstančiai svečių.
Linksmybės tęsis visą savaitgalį. Šeštadienį kaimo meras poroms įteiks įsimylėjėlių pažymėjimus, pakvies į ekskursiją ir išgerti kokteilį, o kaimo gatvės bus paverstos širdžių muge, kur bus galima įsigyti visokiausių su meile susijusių suvenyrų ir net regione verdamo Valentino alaus.
Sekmadienį ryte kaimo bažnyčioje bus laikomos įsimylėjėlių mišios, o prieš tai atliekamos dainos meilės tematika. Už 25 eurus abi dienas norintieji galės pasivaišinti sočiais šventiniais pietumis, o vakare ne tik vaišintis, bet ir pasilinksminti kabarete.
Šiais metais taip pat vyks vestuvinių suknelių ir kostiumų demonstravimas, sutuoktinių konkursas ir daugybė kitų renginių. Žinoma, visą savaitgalį veiks ir bene didžiausia kaimo atrakcija - paštas, iš kurio galima išsiųsti specialiu kaimo antspaudu su dviem širdutėmis pažymėtus atvirukus. O žiedus sumainyti nutarusioms poroms paštas visus metus nemokamai teikia gana originalią paslaugą: kvietimus į vestuvių pokylį siunčia iš Švento Valentino kaimo su minėtu antspaudu.
Paštas sujungtas su parduotuve, kur galima įsigyti visą įmanomą atributiką su Valentino atvaizdu ir R.Peynet paveiksliukais, Beri regiono porceliano ir vietos vyno bei specialių kaimo saldainių „Valentino glamonės“ (dailioje dėžutėje sudėti 6 migdolo dydžio saldainiai kainuoja 2 eurus).
Pamačiusi jų kainą P.Rousseau paklausiau, kiek Valentino vardas per metus suberia pinigų į savivaldybės piniginę. „Be regiono ir kitų partnerių pagalbos neįstengtume surengti švenčių, nors Valentino savaitgalį už įvažiavimą į kaimą iš svečių renkame po du eurus“, - pasakoja meras ir aiškina, jog sukurti parką ir kitas turistines atrakcijas kaimui daug kainavo.
Nors atsiranda daug norinčiųjų susituokti Švento Valentino kaime, P.Rousseau jų civilinės santuokos įregistruoti negali, nes pagal Prancūzijos įstatymus, poros turi tuoktis toje šalies merijoje, kurioje gyvena bent vienas sutuoktinių.
Tačiau Švento Valentino meras sugalvojo įteikti suvenyrinį ir labai iškilmingą santuokos nuorašo patvirtinimą. Už šį malonumą savivaldybė iš poros ima 220 eurų mokestį. Nusistebėjus, kodėl taip brangiai, meras šyptelėjo ir puolė skaičiuoti: „Reikia pavaišinti šampanu, paruošti patvirtinimo dokumentą, įteikti išgraviruotą varinę širdutę, kad parke pakabintų. Sudėjus visas išlaidas, kaimui pelno lieka mažai“.
Didžiausią nuostabą Švento Valentino kaime vis dėlto kelia ne sodas ir ne saldžiomis freskomis papuoštas pašto interjeras. Tikroji staigmena - čia įkurtas gurmaniškas restoranas, kuriam vadovauja, visus patiekalus ruošia ir aptarnauja... vien japonai. Spėkite, koks šio restorano pavadinimas? „Vasario 14oji“!
„Japoniškas žiupsnelis prancūziškoje virtuvėje“, - taip pristatomas šis restoranas. Visi patiekalai - išradingos, gomuriui tikrai palaimingos Prancūzijos ir Japonijos kulinarinių tradicijų sutuoktuvės.
„Meilės kaimas, kuriame girdėti tik žiemos danguje šokančios snaigės ir angelų kvėpavimas“, - skelbia poetiška citata ant valgiaraščio ir kartu gana taikliai apibūdina gatvėse tvyrančią nuotaiką.
„Viena koja mūsų kaimas stovi Beri regione, o kita - Japonijos salyne“, - juokauja meras P.Rousseau, iš šios šalies sulaukiantis bene tiek pat turistų, kiek ir prancūzų.