Būtent ši moteris nutiesė kelią dabar jau pasaulinės šlovės sulaukusiai manekenei Editai Vilkevičiūtei. Būtent ji kasdien bendrauja internetu su pulku savo modelių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Būtent ji rūpinasi vizomis, dalija patarimus, atsako į klausimus. Ji netgi daro makiažą modeliams ir juos fotografuoja.
Kristina taip panirusi į savo darbą, kad kartais net nesusimąsto, jog yra viena. Graži, savarankiška ir vieniša. Kas tai? Šių dienų prakeiksmas? O gal pasirinkimas?
Rožinės ir raudonos Valentino dienos širdys, kuriomis išpuoštos parduotuvių vitrinos, regis, Kristinos minčių visai nedrumsčia. „Na, ir kas, kad neturiu kam padovanoti šokoladinės širdies. Nesureikšminu nei savo džiaugsmo, nei liūdesio akimirkų. Tokios mintys aplanko visas moteris – netgi ištekėjusias“, – į saldžią įsimylėjėlių dieną ramiai ranka numoja Kristina.
Neramu jai kas kita. Sapnai. Štai vienas aplankė neseniai – Kristina apsikabinusi kažkokį vyrą. „Kai atsibudau, pirmiausia nusipurčiau suvokusi: kaip gera priglusti prie vyro. Jau buvau pamiršusi, kaip svaigu būti dviese. Sapnas privertė mane suvokti, kaip pasiilgau šito paprasto, gero jausmo – būti apkabintai. Gal tai ženklas, kad per darbus užmirštu, kaip atrodo tikras gyvenimas? Tačiau nemoku ir nenoriu būti su bet kokiu vyru“, – atvirauja moteris.
Kristiną supa mada ir grožis. Grožis – tai visų laikų mistiškiausia sąvoka, tai, apie ką sukasi pasaulis. Žmonės nori būti gražūs, gyventi gražiuose namuose, kupini gražių minčių kurti grožį. Bet jei grožis – toks galingas ginklas, kodėl yra tiek daug gražių, bet vienišų žmonių? Apie tai su Kristina ir kalbėjomės.
– Mokslininkai yra nustatę, jog gražiems žmonėms gyvenime viskas lengviau sekasi: gauti darbą, kopti karjeros laiptais, užmegzti pažintis. Ar ne per daug tas išorinis grožis sureikšminamas?
– Bet tai normalu! Juk maloniau bendrauti su gražiu, mielu žmogumi. Tačiau gražus žmogus – daug platesnė sąvoka. Be išorinio žavesio, jis dar turi būti išprusęs, protingas, išmintingas, išmanyti etiketą. Be šitų dalykų grožis yra lėkštas. Be to, man joks žmogus nebus gražus, jei nebus išmintingas.
– Dauguma supriešina grožį ir protą. Neva, jei žmogus gražus, nesitikėk rasti jame proto. Kodėl?
– Tai tik pavydžių žmonių, kurių dievulis neapdovanojo patrauklia išvaizda, skleidžiamos kalbos. Juk ir negražių žmonių yra labai kvailų, tad kodėl būtina pabrėžti grožio ir proto sąsają? O stereotipas „graži ir kvaila“ atsirado greičiausiai dėl to, jog gražiems žmonėms viskas lengviau sekasi. Jiems nereikia dėti tiek daug pastangų skverbiantis per gyvenimą keliais ir alkūnėmis. Grožis – tarsi visraktis, kuriam nėra neatrakinamų durų.
– O aš dar pastebiu, jog gražūs žmonės dažnai yra ir nelaimingi. Jie nežino, už ką juos myli – už vidų ar už išorę. Gal grožis, jo siekimas – tik iliuzija, klaidinga nuoroda, vedanti į aklagatvį?
– Viskas susidėliotų į vietas, jei moteriai būtų pateiktas pasirinkimas. Tarkim, kas geriau: būti negražiai, bet turėti tai, ko šiandien neturi, ar būti gražiai ir neturėti to, ką turi. Šiandien aš pasakyčiau: noriu būti graži. Atimti iš moters grožį man atrodo baisu! Juk visas pasaulis siekia būti gražesnis, tobulesnis.
Būti gražiam, gyventi gražiai – kiekvieno normalaus ir sveikai mąstančio žmogaus poreikis. Tik šito poreikio kažkodėl kratomės, išsižadame kalbomis, norėdami pasirodyti protingesni, ne lėkšti ir paviršutiniški, lyg ta išorė būtų kažkas nuodėmingo ir mus bukinančio. Žmogui, kuris savimi nesirūpina, nenori patraukliai atrodyti, įtarčiau ligą, gal net kokią depresiją. Jei pats prastai atrodai, kaip gali kurti grožį? Mano asmeninė patirtis rodo, kad gražūs žmonės netgi yra geresni, linksmesni, optimistiškesni. Tikrai! O tie, kurie man prikiaulino ar per juos turėjau nemalonumų, ir savo išore buvo nepatrauklūs.
– Tai kas visgi geriau – vadovautis jausmais ar protu?
– Šiuo metu stengiuosi priimti sprendimus vadovaudamasi ne protu, o intuicija, nes kai tik nuspręsdavau protu, o intuicija šnabždėdavo ką kita, tolesnė įvykių eiga parodydavo, kad intuicija buvo teisi. Tik dabar mokausi klausyti širdies.
– Kaip ta intuicija veikia asmeniniame gyvenime? Juk buvote ištekėjusi, tačiau išsiskyrėte.
– Nemačiau reikalo vaidinti santuokos. Jei nesiseka iš karto, ko gali tikėtis ateityje? Aišku, po skyrybų praėjus devyneriems metams galima filosofuoti, ar tikrai tai buvo meilė, jei ji truko trejus metus. Tuo metu maniau, kad mus sieja stiprus jausmas, kuris atlaikys visus išbandymus. Tačiau kai grįžau iš Amerikos, kur praleidau vienerius metus, supratau, jog bergždžias reikalas save ir kitą žmogų apgaudinėti, kad mūsų santuoka nusisekė. Išsiskyrėme, bet palaikome gerus santykius.
O intuicija... Literatūroje rašoma, jog turi atsipalaiduoti, visas mintis paleisti ir viskas eis kaip iš pypkės. Tačiau man baisu. Noriu viską kontroliuoti, valdyti. Darbe tai veikia, tačiau asmeniniame gyvenime...
– Bijote rizikuoti?
– Ne, nebijau. Tik iškyla daug klausimų, į kuriuos dar keblu rasti atsakymus. Štai ir aplinkiniai sako: „Verslą turi, esi subrendusi, daili, bet viena. Kodėl?“ Man jau tas klausimas įgriso, netgi imu jaustis nemaloniai, nes neturiu ką atsakyti.
– Gal partneriui keliate itin didelius reikalavimus?
– Viskas daug paprasčiau. Esu tokio amžiaus, kai tikrai žinau, ko noriu. Man nereikia vyro, kad tik galėčiau visuomenei atsiskaityti: „O, žiūrėkite, aš kažko verta, aš – normali moteris!“
– Ta pati visuomenė mėgina įrodyti, jog vienišas žmogus – kažkoks nukrypimas nuo normos. Jis nesugeba užmegzti ir išlaikyti ryšių ir kažin ar gali būti laimingas, jei nėra nei mylintis, nei mylimas.
– Taip, tas spaudimas moteriai turėti vyrą labai aiškiai jaučiamas tiek aplinkinių klausimuose, tiek požiūryje.
– O jums tai svarbu?
– Nebe. Subrendau, pasitikiu savimi, žinau, ką veikiu šiame gyvenime, ko noriu, o ko – ne. Antrosios puselės teorija netikiu. Savojo žmogaus pasirinkimas yra ne kas kita kaip loterija. Darnaus ryšio neįmanoma nei išskaičiuoti, nei pasverti, nei nujausti. Tiesiog rizikuoji arba ne. Išsirinkti gerą vyrą – tik laimės dalykas. Turiu gerbėjų, kurie norėtų užmegzti su manimi patvarų ryšį, tačiau aš pati dar nematau tokio vyro, su kuriuo norėčiau susieti savo gyvenimą.
– Kas turėtų atsitikti, kad tai įvyktų?
– Turėtų nekilti jokių klausimų, kodėl esu ir noriu būti su tuo žmogumi. O dabar jų kyla. Galbūt aš apgaudinėju save, gal taip gyvenime nebūna, nežinau. Nors... Būna. Buvo – prieš trejus metus. Tada viskas atrodė aišku, natūralu, nereikėjo nei klausti, nei aiškintis, nei derintis. Buvo labai gerai. Labai.
– Tačiau to žmogaus šalia nėra. Gal taip įvyko būtent dėl to, kad iš pradžių nekilo jokių klausimų? Gal jie – natūrali santykių dalis?
– Jei taip yra šiandien, vadinasi, vakar turėjo būti tik šitaip ir ne kitaip. Žinau viena: jeigu būčiau sprendusi protu, greičiausiai net nebūtų tos mūsų istorijos. Tačiau viską paleidau, gyvenau tik jausmais, tikėjimu, ta palaiminga būsena... Aš mylėjau, ir to man pakako.
Yra moterų, kurios negali būti vienos. Joms vyras būtinas kaip oras. O man gerai ir vienai, nejaučiu jokio nepatogumo. Taip, būna dienų, kai pamatau gražią šeimą, vaikus ir dilgteli širdį – ir aš norėčiau. Tačiau kokios šeimos, kokio buvimo? Mes visada ilgimės to, ko neturime.
– Bet sulaukusi tokios brandžios jaunystės džiūvate! Ar tai normalu?
– O ką daryti? Padžiūsiu, o paskui nebedžiūsiu, tikiuosi, – juokiasi. – Juk aš ne vienintelė moteris be vyro. O kai dviese bus geriau nei vienai, vadinasi, sulaukiau savo žmogaus. Jei esi vienas, nereikia savęs graužti, ieškoti problemų ar manyti, jog kažkas tau ne taip. Viskas puiku! Ieškojimas nėra blogybė.
Bet aš nemoku ieškoti. Nededu jokių pastangų. Gal kitos moterys sugeba tinklus mesti, aš turbūt ne. O kiek yra gražių ir protingų moterų, susitelkusių į vyro paieškas, tačiau bergždžiai! Viskas turi ateiti laiku ir natūraliai.
– Esate viena, graži, turite savo verslą. Pavyduoliai tuoj už savarankiškos moters nugaros ieško turtingo gerbėjo...
– Save išlaikau pati, nuo nieko nepriklausau. Darau tai, kas man patinka, mano poreikiams pinigų užtenka. Jokių namų nepasistačiau, atostogauju retai. O žmonės... Jie visada kalbėjo ir kalbės. Aš gyvenu ne visuomenei, o sau.