„Važiuosime, skrisime ten, kur žais Raimondo treniruojama komanda. Kažkada į rungtynes iš Varšuvos į Rumuniją taksi lėkiau, tad ir dabar manęs niekas nesulaikys. Esu laiminga, vėl matydama spindinčias vyro akis“, – sako žinomo vyro žmona Roma Žutautienė (43 m.).
Susitikimą moteris paskiria neseniai Senamiestyje atidarytuose Gerų gėrimų namuose. Kaip vėliau sužinau, jie priklauso Žutautams, tačiau pora stengiasi kuo mažiau kištis į tą verslą.
„Sukūrėme darbo vietą sūnui Eimantui. Pinigų duoti yra lengviausia. O mes jam įteikėme svarbesnį dalyką – pasitikėjimą ir atsakomybę, – paaiškina Roma. – Atskirai gyventi Eimantas išėjo prieš trejus metus. Save išlaikė kurdamas interneto svetaines. Jau neprapuls. Dar į gyvenimą reikės išleisti kitą sūnų – penkiolikametį Kasparą“.
Roma kalba pakiliai. Atrodo, kad niekas neišmuša jos iš vėžių. Esu net girdėjusi, kad Romos šypsena vadinama nuoširdžiausia Vilniuje.
„Ir mane tokios kalbos pasiekė, – patvirtina moteris. – Aš netgi baruosi šypsodamasi. Jei draugas ar pažįstamas man ką nors iškrėtė, tai tik mažas minusas, kuris nenubraukia sukauptų jo pliusų. Niekada nepasmerkiu žmogaus, net jei kokią akimirką ir pykstu ant jo“.
– Ar dėliojote pliusus ir minusus šeimoje, kai sužinojote, kad Raimondui siūloma tapti vyriausiuoju treneriu? Ar tarėsi vyras su jumis?
– Net nesvarstėme! Nieko nėra maloniau nei matyti savo vyrą laimingą. Jo akys vėl blizga. Taip būdavo tada, kai Raimondas laimėdavo rungtynes.
Kai prieš penkerius metus jis nusprendė pasitraukti iš sporto, juo žavėjausi ir didžiavausi, nes sugebėjo atsisveikinti garbingai, nedejuodamas ir nekaltindamas likimo. Tai gali tik stiprios asmenybės.
Naujos pareigos reiškia Raimondo pripažinimą. Lietuvos futbolo istorijoje jis – jauniausias treneris. Bus sunku, nes futbolas Lietuvoje – šlubčiojanti sporto šaka. Žiūrėsime, kaip klostysis įvykiai. Kamuolys juk apvalus.
Naujos pareigos – tai finansiškai nepatogus žingsnis, tačiau ne viskas gyvenime matuojama pinigais. Mylimo žmogaus laimė – neįkainojama.
– Kaip naujos vyro pareigos pakeis jūsų gyvenimą? Kalendoriuje atsiras daugiau kelionių, seksite paskui vyrą?
– O kaipgi kitaip! Pernai rugsėjį, per vyro gimtadienį, vaikai padovanojo koliažą, kuriame, be kitų malonių šeimos akimirkų iliustracijų, buvo priklijuota Kijevo „Dinamo“ futbolo klubo vyriausiojo trenerio Valerijaus Gazajevo ir Raimondo nuotrauka. Po ja buvo parašyta: „Aš būsiu geresnis“. Tai buvo tarsi palinkėjimas, kad anksčiau ar vėliau mes Raimondą vėl matysime futbolo aikštėje. Nepraėjo nė pusmetis, ir jis tapo treneriu! O jei pralenks V.Gazajevą, kuris vyrui yra autoritetas, sugebės ir stiprią Lietuvos futbolo rinktinę suburti, ir Žutautų pilį pastatyti.
– Pilį?!
– Raimondas mato ir stebisi, kad garbiname tai, kas pastatyta prieš porą šimtmečių, bet nekuriame nieko naujo, ką paliktume ateinančioms kartoms. Todėl užsigeidė pastatyti ne dangoraižį, ne namą, o pilį, kuri taptų vertingu paveldu.
– Kaip aptikote savyje interjero dekoratorės gyslelę? Galbūt įrengdama namus Izraelyje, Graikijoje – ten, kur jūsų šeimą nublokšdavo Raimondo sutartys su futbolo klubais?
– Sportininkai dažnai sako: mes čia gyvensime laikinai – tik kelis sezonus. Tačiau nėra nieko pastoviau už laikinumą. Kad ir kur gyvenome, namus stengiausi paversti jaukiais. Pirkdavau indų, patalynės, gėlių – namuose nebūdavo nieko svetima. Mano filosofija paprasta: kodėl turiu ketverius metus išbraukti iš savo gyvenimo ir buvimą paversti tokiu, kokį man primeta aplinkybės? Stengiuosi pati tas aplinkybes sukurti.
Namus kūriau ne tik sau. Parvykusi į Lietuvą porai savaičių iš Izraelio ar Graikijos nupirkdavau namą, išrinkdavau visas medžiagas ir paskui tik telefonu meistrams pasakydavau, kaip ir ką daryti. Taip esu įrengusi gal porą namų. Tas pomėgis ir naudos šeimai duodavo – būstus pelningai parduodavau. Todėl kai grįžome į Lietuvą, jau žinojau, kokios veiklos noriu griebtis – atidariau baldų saloną „Lartė“.
– Kol neturėjote savo verslo, buvote tik žmona. Nejautėte, kad kažko jūsų gyvenime trūksta?
– Jokiu būdu! Man patinka būti žmona! Tiems, kurie manęs nepažįsta, atrodau reikli ir vadovaujanti, o pažinę nusistebi, kad esu itin šeimyniška, rūpestinga, besistengianti, kad visiems mano šeimos vyrams būtų gera.
Kai gyvenome Izraelyje, pažįstami klausdavo, kaip galiu ilgai išbūti be savo namų. O aš atsakydavau: mano namai ten, kur mano šeima. Jei esi optimistas, net ir juodžiausia diena atrodys tik kaip murzina balta.
Namai – mano tvirtovė, čia jaučiuosi labai gerai. Antradieniais kepame pyragą ir žiūrime serialą „Kalėjimo bėgliai“, sekmadieniais ruošiame pietus. Mes džiaugiamės gyvenimu, mums patinka būti kartu. Mūsų šeima gali sugalvoti ir tą pačią dieną išvykti į kelionę, per valandą nupirkti namą. Netgi tada, kai sunkmetis davė per pakinklius, susėdę su vyru ne dejavome, o pasakėme: „Kaip gerai, kad tiek daug išleidome“. Žiūrint kitų žmonių akimis, gal netgi švaistėme pinigus, tačiau dabar bent jau nesigailime.
– Aplinkiniai jūsų privengia: atrodote kieta ir nepalenkiama, galinti be užuolankų išrėžti tiesą į akis.
– Man nemalonu bendrauti su žmonėmis, kuriems svetima atjauta, supratimas, pagalba, atsakomybė. Graudžiausia būna, kai didžiais ir svarbiais save laikantys žmonės net nesupranta, kad iš jų šaipausi.
Ypač jautri tampu, kai kalba pasisuka apie tuos, kurie vargingai gyvena. Mano salonas, kaip turbūt ir daugelis bendrovių, gyvena ne pačius geriausius laikus. Bet negaliu jo uždaryti ir išvaryti žmonių į gatvę. Negaliu! Jaučiuosi atsakinga už juos, už jų šeimas. Net jeigu nešikas sudaužo trijų tūkstančių litų vertės šviestuvą, man neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad išskaičiuosiu žalą iš jo atlyginimo.
– Nors, kaip vadovė ir verslininkė, galėtumėte taip pasielgti.
– Bet ne kaip žmogus. Hm, vadovė... Nemėgstu vadovauti. Kreipinys „ponia“ mane nupurto. Kai kirpykloje paklausia: „Ponia Roma, gal kavos?“, pamąstau: kodėl aplink mane turi šokinėti? Galbūt aš kirpėjai turėčiau išvirti kavos, nes ji mane kerpa, šukuoja.
Niekada niekam nesilanksčiau ir nenoriu, kad prieš mane lankstytųsi. Nei mano darbuotojai, nei namų tvarkytoja man netarnauja. Jie dirba savo darbą, jie man reikalingi. Aš stengiuosi jiems tai paaiškinti ir gerai su jais sutarti.
Kai kalbamės, Romai paskambina vyras. Pasitaria su žmona dėl vakarienės, pasiteirauja, kokiais prieskoniais apibarstyti žuvį.
Baigusi pokalbį, Roma lyg pasiteisindama priduria: „Va, čia ir yra tikrasis gyvenimas. Tie kasdieniai dalykai, nuo kurių kiti bėga: pusryčiai, vakarienė, laisvalaikio, atostogų planavimas, pokalbiai su artimais žmonėmis.
Gal todėl man ir žmona patinka būti, nes su Raimondu jaučiuosi saugi ir laiminga. Net jeigu jis pamiltų kitą moterį, vis tiek nesigailėčiau, kad su Raimondu gyvenau. Ir jei būtų galimybė rinktis iš naujo, vėl už jo tekėčiau. Kodėl? Nes su juo nugyvenau beprotiškai laimingus metus. Kiti to nepatiria visą savo gyvenimą.
Bičiulių būryje pajuokauju: „Jei susirasi jaunesnę, eik pas ją, nelaikysiu. Aš pasiėmiau viską, kas buvo geriausia, o ji tegul glosto tavo radikulitą“. Tuomet Raimondas atkerta: „Jei varai, niekur neisiu“.