Dizaineriai vyrai kuria tvirto ir pabrėžtinai vyriško vyro įvaizdį. Todėl Domenico Dolce ir Stefano Gabbana meta lauk balto atlaso kostiumus, ilganosius ir smailianosius batus. Mados atgyvenos! Tikras vyras yra tas, kuris sugrįžta prie savo šaknų. Taigi, mielieji, atgal į kaimą!
Ir juodais veidrodžiais bei sietynais puoštame „Metropol“ teatre padavėjas mane vaišina ne „Dom Perignon“ šampanu, ne austrėmis, ne jūrų gėrybėmis. Ar atspėsite, kuo? Ogi grubiai suraikyta kaimiška dešra. Gastronomijos požiūriu tai, žinoma, šiokia tokia naujiena. O mados ideologijos požiūriu – nelabai. Kaimiškasis „Dolce & Gabbana“ vyrų mados scenarijus – logiškas ekonominės krizės pabaigos etapas. Kaimiška kepuraitė vyrui – smagus ginklas prieš iškrypusios, asmenybę žalojančios Milano visuomenės taisykles.
Priprasti prie naujosios „Dolce & Gabbana“ vizijos nelengva. Kiek kartų žavėjausi ant šio podiumo balto atlaso eilutėmis vilkinčiais vyrais. Šiandien legendiniams italų dizaineriams išsipustęs vyras atrodo nuvalkiotas ir šlykštus. Išsipustę vyrai vakarėliuose ir gatvėje, laibos, dietų nualintos faunų figūros – irgi šlykštu. Nes visa tai – iškreiptas vyriškumas.
O nesibaigiantys „Dom Perignon“ šampano aperityvai su daugybe šaltųjų ir nesveikų užkandėlių? Ir ilgi, nesibaigiantys vakarai vyrų draugijoje?
Čia, „Metropol“ teatre, tampa aišku – Milanas išgyvena persisotinimo epochą.
Kas, jei ne šių dienų išradimas – aperityvai – griauna sveikos itališkos virtuvės tradicijas? Ar galima juos palyginti su sekmadienio pietų atmosfera Palermo aikštėje? Kai tradicinę siciliečių kepuraitę „coppola“ su snapeliu ant kaktos užsimaukšlinę vyrai susitikdavo padiskutuoti apie politiką, moteris, mafiją. Prie taurelės tik vyrams įveikiamos grapos.
Tad pirmą kartą rašinyje apie Milano vyrus visus komplimentus skiriu patriarchato kūrėjams. Šis naujasis vyras patrauklus, nes tuo pat metu moka būti ir švelnus sutuoktinis, ir dėmesingas tėvas, leidžiantis vaikams užsiropšti ant kelių po įtemptos darbo dienos. Tai mamytės sūnelis gerąja prasme, nes kiekvieną sekmadienį, kaip ir pats Domenico Dolce, vyksta pas savo gimdytoją pietų prie balta staltiese dengto stalo. Pirmapradis italas, kuris po ilgų asmenybės paieškų sugrįžta prie tradicijų.
„Dolce & Gabbana“ tuo įtikina jaudinamai ir talentingai. Šį kartą „Metropol“ teatre spektaklis vyksta ne tik ant demonstravimo takelio, bet ir ekrane, kuriame keičiasi italų režisieriaus Giuseppe’s Tornatore filmo „Baaria“ vaizdai – šeštojo dešimtmečio Palermas, sicilietiškos kepuraitės... O podiumu žengia vyrai, vilkintys nertiniais stambiomis pynėmis. Jie – nudėvėti ir – nejuokauju – kandžių suėsti, užvilkti ant balto poplino, moters rankų išskalbtų marškinių. Jaudinanti vyriškumo išraiška.
Jaudina ir dizainerio Keano Etro vyrai. „Etro“ vyriškumo filosofija ne tokia grubi kaip „Dolce & Gabbana“. Ji subtilesnė, labiau bohemiška. Vyras grįžta į gimtąjį kaimą lyg koks Antono Čechovo ponaitis su prabangiausiu damasto paltuku. Grįžta, kad iš naujo atrastų save.
Kolekcijos idėją paaiškino Milano ledo arenoje įrengto „Etro“ podiumo scenografija. Žvelgiu į virš žiūrovų galvų iškeltą ekraną, kuriame žmogaus balsu kalba pelėda, o kiekvienas podiumu žengiantis modelis ant peties nešasi paukštį, žvėrelį, roplį. Tampa aišku, kad vyro nualintą sielą gali atgaivinti tik gamta.
Milane išvargina ne tik mados savaitės ritmas. Svečius ir žurnalistus pribaigia nuo ankstyvo ryto siūlomi aperityvai – grogas, „prosecco“, itališkas putojantis „berlucchi“, brangus šampanas.
Pavyzdžiui, Johno Richmondo pristatymas jau tampa tradicinio apsirijimo sicilietiškais rageliais, į kuriuos įšvirkščiama varškės įdaro čia pat, svečių akivaizdoje, vieta. Todėl po J.Richmondo vaišių „Etro“ salėje maloniai priėmiau ne tik sielos, bet ir kūno išvalymo filosofiją. Ir dauguma svečių gaivinosi brangiu šaltinio vandeniu.
Negaliu teigti, kad šįmet manęs nesužavėjo „Prada“, „Gucci“ arba „Gianfranco Ferré“ vyras – lieknas, išstypęs aristokratas. Tai antroji susidvejinusio Milano vyro įvaizdžio dalis.
Prabangūs šiaušto moherio audiniai, tobulos siūlės, brangios rankinės ir apavas. Bet šiuo krizės iškankintu laikotarpiu raudonojo Toskanos vyno „brunello di Montalcino“ spalvos Fridos Giannini karakulio paltukas ir dar prabangesnis žemę siekiantis sabalų šalis, kurį nupiešė Roberto Rimondi ir Tomaso Aquilano, pralaimėjo dvikovą prieš kandžių suėstą „Dolce & Gabbana“ megztuką.
Į kitą pusę lazdą perlenkė į Milaną po pertraukos sugrįžusi Vivienne Westwood. Pernai ant milaniečių dėl nekorektiško elgesio įsižeidusi britė šįmet pateikė gatvių valkatos (itališkai – „barbone“) įvaizdį. Šie visuomenės lyg ir nurašyti vyrai pačią dizainerę atvežė ant podiumo ligoninės lovoje ant ratukų. Tiesa, šįkart britės ironiją italai sutiko šaltai.
Pataikyti laiku ir į reikiamą vietą madoje nėra paprasta. Laiko mados filosofiją kaskart man dviem sakiniais Milane paaiškina „Versace“ dinastijos atstovas, Italijos parlamento narys Santo Versace. Žmogus, kurio brolis sukūrė auksinių „Versace“ medūzų imperiją, o sesuo Donatella ją išsaugojo net per finansų krizę.
Tačiau „Versace“ turto paveldėtojai Donatellos dukrai Allegrai auksinių medūzų prabangos nereikia – ji serga sunkiai pagydoma nūdienos liga – anoreksija.
Todėl lyg paskutinis gongas bokso arenoje man skamba Santo Versace žodžiai: „Vyras jausis madingas, pasitikintis savimi ir elegantiškas tik tada, kai atras harmoniją savo viduje“.