„Mano buities prietaisas – kompiuteris, dirbu nuolat“, – teigia ji.
Kaip pasikeitė nemažos šeimos gyvenimo ritmas, kai Agnė prieš keletą mėnesių tapo Seimo nare? „Dirbu tokiu pat tempu kaip ir iki šiol. Netgi raginu save neatitrūkti nuo to nusistovėjusio ritmo, nes jau spėjau atkreipti dėmesį, kad Seime darbas vyksta ramiau. Šiaip gyvenime žmonės dirba kur kas daugiau“, – sako ji.
– Nebaisu tai viešai teigti?
– Nebaisu, nes tai – akivaizdu. Nemaža dalis mano kolegų gyveno ramiai – taip pat jaučiasi ir Seime. Tik kai posėdžių salėje dirba žurnalistai, prasideda savotiškas šou – kai kas nori pasipuikuoti savo šmaikštumu, iškalba ar kitomis savybėmis.
Dar prieš ateidama į Seimą girdėjau, kad svarbiausias kai kurių Seimo narių dienos tikslas – nubudus ryte sugalvoti „kietą frazę“ ir, pasitaikius progai, ištransliuoti ją kuo plačiau.
– Girdėjau Seimo narius kalbant: atėję su užsidegimu, netrukus buvo priversti nuleisti garą ir prisitaikyti prie lėtai besisukančios Seimo darbo mašinos. Ar ir jums taip nebus...
– Dėl savęs nesijaudinu, nes turiu keletą temų ir ruošiuosi dirbti tik su jomis. Dar sumaniau atidaryti internetinį priimamąjį www.netylek.lt. Netrukus jis pradės veikti viešojoje erdvėje, kad žmonės mane galėtų susirasti dar greičiau, kad problemas būtų galima greičiau išryškinti.
Džiaugiuosi, kad, tapusi Seimo nare, turiu daug instrumentų – kad ir kokiai institucijai ar valdininkui parašyčiau, visi privalo atsakyti, pateikti reikalingą medžiagą. Daug metų dirbdama visuomeniniais pagrindais, vykdydama krūties vėžio prevencijos projektą „Nedelsk“, galėjau pasinaudoti tik minimalia valstybinių institucijų pagalba, nes į jas taip paprastai neprisibelsi. Mano komanda buvo tik savanoriai ir idėjai pritariantys žmonės.
Deja, politikams „Nedelsk“ projektas buvo įdomus tik tiek, kiek per jį galėjo pasireklamuoti – dalyvauti spaudos konferencijose ar pasisukioti prie rožinio autobusėlio. Nė vienas neįsiklausė į mano siūlymus. Man gėda dėl valstybės, kurioje krūties vėžys diagnozuojamas lauko sąlygomis – mažame autobusėlyje. Eilės susidarydavo milžiniškos.
– Vadinasi, Seime galėsite daug nuveikti!
– Seimas nėra mano svajonių darbas. Kaip ir be reikalo pasirinkau žurnalistiką. Mano stiprioji vieta – matematika ir logika. Kai šiandien savęs klausiu, kur galėtų būti tikroji mano vieta, sau atsakau – Valstybės kontrolėje. Jau nemažai metų mano pomėgis – skaityti Valstybės kontrolės ataskaitas.
– Nei iš šio, nei iš to vietoj romanų pradėjote skaityti Valstybės kontrolės ataskaitas?
– Jose daug gerų teorinių pastabų, rekomendacijų ir atvertų valstybės skaudulių. Man tai puikus būdas tapti įdomia pašnekove, ypač vyrams. Juk jie mano, kad moteris sukurta kavai nešioti. Ačiū Dievui, bent jau mūsų namuose taip nėra.
– Kaip jus sutiko kolegos? Juk atėjote jūsų vyrui netikėtai atsisakius Seimo nario mandato?
– Kai kurie gal iš anksto buvo prieš mane nusiteikę, gal vertino tik kaip Artūro Zuoko žmoną. Bet laikui bėgant tas nusiteikimas išnyks.
– Auginate tris vaikus – šešiolikmetę Gabrielę, keturiolikmetį Domantą ir penkiametę Emiliją. Dabar jiems dėmesio teks skirti mažiau?
– Esu įpratusi iš savęs daug reikalauti, bet kartu nepamiršti, kad turiu šeimą.
– Tai gal būsite bloga Seimo narė?
– Nemanau. Man svarbu bendrauti su vaikais, skaityti jiems pasakas ir drauge eiti į teatrą. O iš tiesų naujas darbas mūsų gyvenimo nepakeitė. Daug dirbu namie, nes Seime kabinetą užleidau trims padėjėjoms. Mes tiesiog netilptume – ir tai vos išprašiau, kad pastatytų trečią stalą.
Man patinka dirbti vienumoje. Dėl sudėtingų mūsų šeimos išgyvenimų – vyro teisinių reikalų – įlindau į savotišką kiautą. Kruopščiai atsirinkau žmones, su kuriais noriu bendrauti. Bet ir anksčiau nemėgau pobūvių, vakarėlių – einu tik ten, kur iš tiesų man patinka. Branginu savo laiką.
– Jei kasdien nuo ryto iki vakaro būtumėte Seime, tektų bendrauti, keistis mandagiomis frazėmis, tuščiai diskutuoti...
– Taip, taip. Dirbti dėl įvaizdžio – labai sunku, o man būtų tiesiog nepakenčiama, nes visada vertinau nuoširdumą. Aplinkiniai laukia iš tavęs ko nors nežemiško (nors visada tą norą neigs), kad būtum toks, į kurį galima lygiuotis. Šitą žmonių norą pastebėjau dar dirbdama su „Nedelsk“ projektu ir bendraudama su tūkstančiais moterų visoje Lietuvoje. Supratau, kad net ir važiuodama į kaimą privalau apsiauti aukštakulnius. Visuomenei reikia kokio nors pakylėjimo, nerealumo, savotiškos legendos, kad pamatytų mano darbus ir mane išgirstų. Priimu tai kaip viešumoje esančio žmogaus prievolę.
– Ar jau peržvelgėte savo spintą?
– Ne, ir nedarysiu joje esminių pakeitimų. Savo naują vaidmenį pradėjau ne nuo aprangos, nors ir šioje srityje reikės šį tą nuveikti, nes turiu tik vieną kostiumėlį ir tuziną suknelių. Bet jos kasdieniškai pilkos, juodos, todėl susilieju su tamsiai kostiumuotais vyrais. Žaviuosi kolegėmis. Pažiūrėkite į jų kostiumėlius – rožiniai, balti, baklažaniniai, raudoni...
– Moterys sako, kad kasdien eiti į darbą yra puiku, nes tuomet esi priversta pasitempti.
– Namuose mėgstu vaikščioti ir su chalatu. O disciplinos laikytis netiesiogiai mane verčia ir vyras. Pavyzdžiui, man atrodo, kad šeštadienį normalu ilgiau padrybsoti. Aš žiūriu kokią nors banalią televizijos programą, o Artūras šalia skaito „Kultūros barus“. Sakau – atsipalaiduok, o jis nustebęs atsako, kad yra atsipalaidavęs. Tuomet paprašau jo „Kultūros barus“ skaityti kitame kambaryje...
– Ar sutiksite vaikus su šiltais pietumis?
– Šiandien? – susimąsto Agnė. – Paruošiu makaronų su mėsa – vakar pirkau faršo.
Mano gabumai virtuvėje atsiskleis kada nors ateityje – kol kas ruošiu tik labai paprastus ir greit pagaminamus patiekalus.
Kalba su Agne pasisuka apie gėles. Su liūdesiu ji pažvelgia į orchidėjas, rymančias ant palangės. Šios visada pražysdavo per svarbius šeimai įvykius.
„Būdavo, sėdim, stebim, ir orchidėjos pražysta kaip stebuklas. Nesu prietaringa ir negaudau aplinkos siunčiamų ženklų. Bet orchidėjų žydėjimas man svarbus, nes pati sugalvojau, kad tai – lemtingas ženklas. Jei jos nepražydo dabar, vadinasi, darbas Seime nebuvo svarbus įvykis.
Nes nesvarbu, kuo būsiu, ką veiksiu, bet, jei galėsiu daryti įtaką ir kam nors padėti, būtinai tai darysiu“, – įsitikinusi Agnė.