Nepaisant to, puma – tikra plėšrūnė. Nes tai moteris, žaidžianti pavojingai. Galbūt griaunanti likimus, galbūt statanti į pavojų savo reputaciją, o gal nepaisanti visuomenės nuomonės ir, kaip pasakytų puritonai, „einanti prieš gamtą“.
Puma – tai moteris, kuriai jau per keturiasdešimt, bet kuri yra užmezgusi romaną su sau į sūnus tinkančiu vyru. Įžymybių pasaulyje šis reiškinys jau tampa beveik norma, o ir tarp „civilių“ pasitaiko vis dažniau.
Kai aktorė Demi Moore (48 m.) metė viso pasaulio žiūrovių numylėtinį žavųjį Bruce’ą Willisą ir susidėjo su MTV veikėju Ashtonu Kutcheriu (32 m.), o 2005-aisiais už jo ištekėjo ir laimingai gyvena iki šiol, žmonės dėl 16 metų skirtumo kraipė galvas ir niekaip nesuprato, kaip „kietą riešutėlį“ Bruce’ą galima iškeisti į tokį vaikigalį.
Dainininkės Kylie Minogue (42 m.) ir jos dabartinio draugo modelio Andreso Velencoso Seguros (32 m.) amžiaus skirtumas atrodo beveik kukliai – vos dešimt metų.
Nosį visoms pumoms (nes ji – visada lyderė, vienu žingsniu lenkianti tendencijas) nušluostė Madonna (52 m.), kurios buvęs mylimasis – 24 metų modelis Jesus Luzas. Amžiaus skirtumas – 28 metai. Cha, netgi Jesaus motina yra 14 metų jaunesnė už Madonną!
Tad nenuostabu, jog visas pramogų pasaulis pašiepiamai jį vadino „Baby Jesus“. Bet Madonnai su „kūdikėliu Jėzumi“ į tokias kalbas buvo nusispjauti. Kaip, atrodo, ir pačiam „kūdikėliui“, pareiškusiam, kad jo mylimosios kūnas ir siela – jauni, ne daugiau kaip trisdešimties. Bet tokie žodžiai skambėjo iki garsenybių išsiskyrimo.
Na, bet Holivudas ir popmuzikos pasaulis visada pasižymėjo ekscentriškumu ir dar tuo, kad kartais neatskirsi, kur tikrovė, o kur – viešųjų ryšių triukas, skirtas atsidurti pirmuosiuose puslapiuose. Bet kad pumų tendencija masiškai plinta, liudija ir tai, jog jomis tampa ir „palyginti normalios“ moterys.
Kaip šiuolaikinė britų menininkė Sam Taylor Wood. Šią 42-ejų moterį britės myli. Bent jau tikrai jai simpatizuoja – juk ji viena tų, kurios prieš dvidešimt metų britų šiuolaikinį meną pavertė „cool“, savo vardą – pasauliniu, darbus – vertinamais, kolekcionuojamais ir muziejų, ir privačių meno mėgėjų.
Ypač ją gerbia už dvasios stiprybę – ši moteris dukart įveikė vėžį ir daug kam tapo pavyzdžiu, kaip nepasiduoti. Ji tapo motinystės ir karjeros, įžymybės šaunumo ir kartu tvirto stovėjimo ant žemės suderinamumo pavyzdžiu. Dar neseniai ji su galerininku Jay Joplingu buvo darni, vaikus auginanti pora.
Bet dabar – santuoka iširusi, Sam – įsimylėjusi 19-metį britą aktorių Aaroną Johnsoną ir... laukiasi nuo jo kūdikio.
Vajetau, ką žmonės pasakys! Skandalų skandalas! Tačiau „ponios Robinson“ (pamenate filmą „Absolventas“ su Dustinu Hoffmanu?) fenomenas nėra naujas.
Štai aktorė Susan Sarandon, kuriai 64 metai, su savo dvylika metų jaunesniu vyru aktoriumi Timu Robbinsu pragyveno net 23 metus.
Tais metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Brazilijoje gimusi britų aktorė Francesca Annis su 17 metų jaunesniu „anglu ligoniu“ (aktoriumi Ralphu Fiennesu, kuris dėl Francescos metė savo žaviąją žmoną, serialo „Ligoninės priimamasis“ žvaigždę Alex Kingston) pragyveno 11 metų, bet 2005-aisiais išsiskyrė.
Kaip rodo šie pavyzdžiai, vėlyvųjų rudeninių rožių romanai su pavasarį išgyvenančiais žaliūkais neišvengiamai baigiasi – ateina momentas, kai amžiaus skirtumas tampa nebepakeliamas. Nes viena, kai išvaizdi, gyvybinga, seksuali keturiasdešimtmetė mezga romaną su nirtulingu, entuziazmo kupinu dvidešimtmečiu, ir visai kas kita nutinka po dvidešimties metų.
Kai jai – jau šešiasdešimt, švelniai tariant, jėgos nebe tos, o jis – žvalus keturiasdešimtmetis. Dar norintis gyventi, o ne, žiauriai tariant, matuoti kraujospūdį, padavinėti valokordiną ir priklausyti nuo klimakterinių nuotaikos svyravimų.
Tačiau net ir suvokdamos panašią ar panašiai neišvengiamą pabaigą, pumos vis tiek traukia medžioti. Britų salose – tikras jų vajus, ypač pasiturinčiuose sluoksniuose, kur moterys labiau nepriklausomos (prisimenate spaudoje aprašytą Airijos parlamentaro žmoną, žavią šešiasdešimtmetę, ir jos romaną su devyniolikmečiu?).
Tokios moterys jau net skirstomos į jaunikles, kurioms iki 40 m., tik šiaip mėgstančias jaunesnius už save, ir tikrąsias pumas, kurioms per keturiasdešimt. Jų, beje, yra ir Lietuvoje. Tik jos nesiafišuoja – bijo visuomenės pasmerkimo.
Viena jų – žavinga, valiūkiška keturiasdešimtmetė, užmezgusi jau antrą romaną su dvidešimt kelerių metų vaikinu (pirmasis nutrūko po penkerių metų, mylimajam išvažiavus studijuoti į užsienį), nevynioja žodžių į vatą: „Tikrai nebenorėčiau prasidėti su savo bendraamžiu. Kam man tai?
Mūsiškiai keturiasdešimtmečiai – jau neurotikai, išėję apdaužyti po pirmųjų, studentiškų, santuokų ar nustekenti skyrybų su antrosiomis žmonomis. Jie begėdiškai dairosi į jaunikles – juk vyrų vidutinio amžiaus krizė pas mus laikoma „cool“. Beje, tik žalioms mergelėms, kurios nieko nepasiekusios ir neuždirba pačios.
Todėl tokias ir galima sužavėti brangiu automobiliu, perkamais niekučiais, apmokama sąskaita restorane ir iliuzija, kad, jei už tokio ištekės, gyvens be vargo aprūpintą gyvenimą. Aš visa tai galiu nusipirkti pati, tad šiais dalykais mano bendraamžis įspūdžio nepadarys.
Mane gali sužavėti tik tai, kas tikra – santykis tarp dviejų žmonių. O čia jie nedaug ką tegali pasiūlyti, nes pratę tik reikalauti. Atsigulti lovoje ir egoistiškai sakyti: „Parodyk man, ką sugebi, nustebink mane“. Atsiprašau, bet man tai neįdomu. Aš ir pati dar noriu būti nustebinta.
Visai kas kita – tie, kuriems, tarkim, dvidešimt penkeri. Jie – kitokie. Jie – jau kita karta. Daug europietiškesni, išprusę, „pagaunantys draivą“. Tokie, kurie supranta: jei pasilenks gatvėje užrišti mylimai merginai atsirišusį bato raištelį, karūna nuo galvos nenukris. Apie lovos reikalus net nekalbu.
Jų entuziazmas ir noras mokytis labai greitai atperka patirties stoką...
Bet svarbiausia – ne tai. Svarbiausia, kad jie, priešingai nei mano bendraamžiai, nėra emociškai šykštūs. Negaili nei šypsenos, nei gero žodžio, nei atskleisti, kas dedasi jų viduje. Nesigėdija pasakyti: „Taip noriu tavęs, kad net drebu“.
O vienas tų drebančiųjų prisipažįsta, kad su vyresnėmis moterimis viskas kitaip: „Viskas – tikra. Visai ne taip, kaip su bendraamžėmis, su kuriomis – kažkoks ištisinis pozavimas, nuolatinis matavimas – tavo išvaizdos, tavo finansų, tavo karjeros perspektyvų, to, ar būsi tinkama „medžiaga“ sutuoktiniui.
Jei pereini tokį testavimą, dar blogiau – prasideda spaudimas, neva kiekvienas dalykas, kiekvienas pasimatymas turi kažkur „vesti“. Tai yra į vedybas. Bet ne tai blogiausia. Lovoje jos visiškai neatsipalaiduoja. Apima jausmas, kad, net artėjant orgazmui, galvoja, ar gerai tuo momentu atrodo. Tas nenatūralumas, vaidyba tiesiog užmuša.
O vyresnė moteris puikiai žino, ko nori, kaip tai pasiimti, ir nereikalauja, kad po orgazmo iškart ją vesčiau. Su jomis – tikras dvasinis komfortas. Tai tikra kaip liūtis, kaip žemės drebėjimas, kaip stichija. Kai negalvoji, ar lietus tau sugadins šukuoseną.
O ne, mamos neieškau. Tiesiog man visuomet patiko vyresnės moterys, dar nuo mokyklos laikų, kai buvau susižavėjęs viena mokytoja. Kur jau ten dėl niekų žvygčiojančios klasės draugės, kai matai tikrą moterį – gražią, išsilavinusią, turtingo dvasinio pasaulio ir turinčią gyvenimo patirties“.
Tad, atrodo, nestinga nei pumų, nei pageidaujančių, kad juos sumedžiotų. Bet ar iš tikrųjų pumos eina prieš gamtą ir savo aistrų traukiniu be stabdžių darda tiesiai į pražūtį, į negailestingą amžiaus skirtumo bedugnę, kuri bėgant metams atsiveria vis plačiau?
Prieš pasmerkdami jas būkime nuoseklūs ir teisingi: jei mūsų nešokiruoja keturiasdešimtmetis ir dvidešimtmetė, gal neturėtų šokiruoti ir keturiasdešimtmetė su dvidešimtmečiu? Priešingu atveju linčiuokime visus vienodai.
Juk vieną gražią dieną šiandienis keturiasdešimtmetis verslininkas bus šešiasdešimtmetis, kuriam kils ne geismas, o kraujospūdis, o jo arogantiška dvidešimtmetė barakuda bus ne kas kita, o vis dar daili keturiasdešimtmetė. O gal net gyvenimo džiaugsmą vis dar norinti patirti puma, kuri ieškos paguodos dvidešimtmečio glėbyje.
Dvidešimtmečio, kurį šiandienė barakuda niekina kaip vargšą studentą, bet kurio privalumus mielai įžvelgia brandžios moterys.