– Kaip jūs nusprendėte susimesti? Iš taupumo ar didelės draugystės?
Lilija: Taip susiklostė aplinkybės. Esu ne tik drabužių dizainerė – baigiau ir kultūros vadybos studijas. Trejus metus dirbau kultūros renginių projektų vadove. Ta patirtis mane subrandino: įgijau tikėjimo savimi, tapau ryžtingesnė. Iš pradžių net bijodavau rėmėjui skambinti: žiūrėdavau į telefoną ir įtikinėdavau save surinkti numerį. Nuo mados buvau smarkiai atitolusi, nemaniau, kad kada nors ten grįšiu. Tačiau vieną dieną gavau pasiūlymą dirbti drabužių dizainere. Palaikiau tai likimo ženklu.
Egidijus: Taigi susitikome su Lile, pasikalbėjome ir kažkaip natūraliai pasiūliau jai apžiūrėti Šv.Ignoto gatvėje restauruotame vienuolyne esančias patalpas. Jos mums patiko, po dviejų savaičių įsikūrėme. Vieną dieną dirbu aš, kitą – Lilė. Mums taip patogu, netrukdome vienas kitam.
– Greičiausiai neišvengėte kalbų, kad judu esate pora ne tik kūryboje?
Lilija: Kai kartą manęs paklausė, kas mus sieja, juokaudama atsakiau: „Buitis“. Bet tai tiesa! Iš tikrųjų mus sieja tik buitis.
Egidijus: Mes su Lile esame geri draugai. Aš ją labai myliu.
Lilija: Neskleisk erezijų, Egi, jau ir taip užtenka apkalbų. Egidijus yra sąžiningas, tikras draugas. Jis niekada neišduos, visuomet padės, patars. Tačiau jis gyvena savo gyvenimą, o aš – savo. Dešimt metų draugauju su vienu vyru, šešerius iš jų gyvename kartu. Jis yra iš meno srities, bet su mada nesusijęs. Esame susižadėję.
– Koks jausmas apima po kolekcijos pristatymo – didžiulio atlikto darbo?
Egidijus: Jaučiu tuštumą. Jokios euforijos. Ji užplūsdavo tik studijų metais.
Lilija: Visiškas vakuumas, nežmoniška nervinė iškrova.
– Parodėte savo naujausius darbus, atidarėte parduotuvę „4 Boutique“. Tiek nuveikę turėtumėte džiūgauti.
Egidijus: Parduotuvė – ne žaidimas, o rimtas verslas, kai reikia galvoti, kaip išlaikysime žmones, ką darysime, kad kolekcijos atsipirktų. Tai bendras projektas kartu su dar dviem dizaineriais – Egidijumi Sidaru ir Kristina Kruopienyte. Aš mokiausi kartu su Egidijumi, Lilija – su Kristina. Mūsų ketvertuką sieja laiko patikrinta draugystė.
– Kaip reaguojate į kritiką?
Lilija: Kritika – tarsi rėtis, kuriame nusėda tiesos aukso dalelės. Kritika – geras dalykas, nes kitaip nežinosi, ar teisinga kryptimi eini, netobulėsi.
Mada nuo neatmenamų laikų buvo apkalbų ir diskusijų objektas. Jei lygintume kiną, dailę, muziką ar madą, tik pastaroji iš jų nepelnytai laikoma tuštybe. Kodėl?! Mada irgi menas!
Egidijus: Kritiką priimti nesunku. Tačiau kai ji užgriūva vienu metu it cunamis, būna sudėtinga tvardytis. Toks kritikos pliūpsnis gali ir sugniuždyti.
Kritikai esu jautrus, nėra ko slėpti. Pasigirti galiu nebent tuo, kad sugebėjau pažaboti savo smalsumą – nebeskaitau komentarų internete. Nebenoriu savęs teršti neigiamomis kitų žmonių emocijomis.
– Ką aukotumėte dėl mados?
Lilija: Neaukočiau patogumo. Kad ir koks būtų drabužis – dieninis ar vakarinis, su juo moteris turi atrodyti natūraliai, o ne alpti nuo itin suveržtos talijos. Gerbiu tuos dizainerius, kurie įtikina moterį aukotis dėl grožio, tačiau aš pirmenybę teikiu laisvei.
Egidijus: O aš dėl mados galiu aukoti labai daug. Ir aukoju! Pinigus skaičiuoju ne banknotais, o metrais, mintyse apmesdamas, kiek galėčiau už juos nupirkti audinio.
– Mada sukasi laiko spirale, viskas kartojasi. Kuriuo laikotarpiu labiausiai žavitės?
Lilija: Nemėgstu tos mados, kurios dalis pati buvau. Tarkim, devintojo dešimtmečio, kai mūvėjau tampres, segėjau didelius auskarus. Dabartiniam jaunimui įsijausti į tą stilių yra didelis įvykis, nuotykis, o man – jau nebe.
Iš ankstesnių laikotarpių išskirčiau trečiąjį dešimtmetį. Žiūrėjau filmą „Coco prieš Chanel“. Kokia atgaiva akims regėti švarias formas! Gerbiu C.Chanel, kuri išlaisvino moterį iš korseto, įpūtė jai fatališkumo, tikėjimo savimi.
Egidijus: Patinka visa, kas buvo sukurta iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai dar nebuvo pradėtas naikinti tikrasis moteriškumas. Grakščios linijos, aukštakulniai bateliai, vapsvos talija... Man gražu!
– Kokios didžiausios mados klaidos, kurias pastebite gatvėje, vakarėliuose ir biure?
Lilija: Akis bado, kai merginos kartais nejaučia vietos ir laiko: biure sėdi išsipusčiusios kaip vakarėlyje, o į vakarėlį ateina vilkėdamos dalykiniu kostiumėliu. Užkliūva ir vulgarumas. Tačiau kai palygini lietuvaites su rytų europietėmis, mes atrodome lyg vienuolės.
Egidijus: O aš nelabai mėgstu nagrinėti kitų išvaizdą. Kam vargintis? Vieną kartą žurnale pareiškiau savo nuomonę, ir man to užteko. Kritikuoti moterų aprangą – tai pažadinti snaudžiantį ugnikalnį.
Lygiai tas pat ir dėl tendencijų – komentarų nedalinu. Jei pasakysiu, kad šį sezoną privalote įsigyti blizgantį daiktą, tai viena mergina pasiims tik blizgią delninukę, o kita išeis į gatvę nuo galvos iki kojų žvynuota. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl bendri patarimai ar taisyklės negalioja.
– Ar daugiau reikia kūrybiškumo, kai siuvate rūbą ne modeliui, o žemaūgei apkūniai moteriai?
Lilija: Žmogus pas dizainerį ateina lyg pas gydytoją, tačiau mes nesame burtininkai. Stengiamės rūbą sukurti tokį, kad moteris juo vilkėdama jaustųsi gerai su visais savo papildomais kilogramais.
Egidijus: Jeigu atėjote pas dizainerį, pasitikėkite juo. Jis tam ir yra, kad paslėptų jūsų trūkumus ir pabrėžtų privalumus.
– Geriausias poilsis ir įkvėpimas dizaineriui yra...
Lilija: Atostogos! Padedi smegenis į lentyną ir nuo visko atsiriboji.
Geriausia ilsėtis svečiose šalyse. Kitoks žmonių temperamentas, klimatas, maistas, architektūra – geriausi energijos įkrovikliai.
Egidijus: Dizaineriui būtina išsprūsti iš savo aplinkos. Nauji įspūdžiai praturtina vidinį pasaulį, visa tai vėliau ištrykšta kūryboje.
Tik turiu vargo dėl atostogų – negaliu visko palikti ilgiau nei penkioms dienoms. Atrodo, kad be manęs pasaulis sugrius.
Esu atostogavęs savaitę, tačiau paskutines dienas sėdėjau lyg ant adatų – taip knietėjo grįžti namo.
– Jums abiem patinka Alexanderis McQueenas. Kokius dar dizainerius išrikiuotumėte savo garbės galerijoje?
Lilija: Galvą lenkiu prieš Vivienne Westwood, kuria žaviuosi dar nuo studijų laikų. Myliu tą seną chuliganę!
Egidijus: Aš žaviuosi daugeliu dizainerių. Jie tolimi tam, ką kuriu, tačiau priverčia aikčioti. Patinka Johnas Galliano, Christianas Lacroix – šie kūrėjai visuomet pateikia ką nors naujo, įkvepia kitus. Tik išprotėję dizaineriai palieka ryškiausią pėdsaką mados pasaulyje.
– Jūs esate tyli, neskandalinga kūrėjų pora.
Lilija: Man būtų gėda, jei kelčiau skandalus. Aišku, su Egiu pajuokaujame: „Gal susituokime? O gal iškrėskime kokią beprotybę, kad paskui visi stebėtųsi: „Rainys nužudė Larionovą!“ Tačiau nei man, nei Egiui skandalų nereikia.
Egidijus: Kam tie skandalai? Mažiau kalbų – mažiau galvos skausmo.