Tai ji, Daina Šatkienė (38 m.), buvo padovanojusi vyrui Dainiui naują A.Orlovos plokštelę. O servetėlė su žodžiais iš dainos tapo suflere renkant Šatkų naujo viešbučio Gargžduose pavadinimą. Taip atsirado „Lijo“. Vieta, kurioje karaliauja bohemiška atmosfera. Tokios reikėtų gerai paieškoti didmiestyje.
Nors viešbučio restoranas dirba iki vidurnakčio, ir vėliau gali tikėtis maloniai praleisti čia valandėlę kitą.
Grupelė žmonių žiūri nekomercinį filmą, rodomą ant vienos baltų viešbučio „Lijo“ sienų. Kitame kampe pasinėręs į muzikinius triukus šoka didžėjus. Kažkas tapo, kažkas iš senų plokštelių meistrauja rankinę, kažkas daro nuotraukų rėmelius.Konferencijų salėje juodu šydu apsigaubusi mergina skambina fortepijonu. Kažkas ją filmuoja.Tualetuose susigrūdę vyrai ir moterys, vaikinai ir merginos kvatoja. Mat surengta gargždiškių senų nuotraukų fotoparoda.Juoką kelia dabar jau prakutusio verslininko apsmukusios vaikiškos kelnytės, susivėlusi ševeliūra, pirmas paauglių balius. Smagu tiems, kurie atpažįsta nuotraukų herojus, krizena ir atvykėliai, klausydamiesi vietinių gyventojų pasakojamų istorijų.Suprasti, kas šeimininkauja šioje gaivališkos veiklos pilnoje vietoje, sunku. Mat tiek Daina, tiek Dainius, jei reikia, stoja prie baro, nešioja padėklus, palinksta prie dar tik gimstančio meno kūrinio arba bendrauja su svečiais.
Vėliau Daina pasako, kad vaikų – šešiolikametės Kamilės ir devynmečio Beno – draugai viešbučio „Lijo“ šeimininkus vadina išprotėjusiais menininkais.Daina baigė Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją – yra kanklininkė. Bet nuo studijų laikų kanklių į rankas nebuvo paėmusi. Neprireikė jų ir kiek vėliau studijuojant verslo administravimą bei turizmo vadybą.
Dainius išprotėjęs ne dėl meno, o dėl futbolo – keletą metų buvo Gargždų „Bangos“ klubo prezidentas. Bet kodėl su juo jau keleri metai bičiuliaujasi vėlyvojo modernizmo norvegų dailininkas, ironijos meistras Haritonas Pushwagneris? Vienas jo paveikslas puošia ir „Lijo“.„Suradome jam senų gamyklų – jose Haritonas mėgsta tapyti“, – numoja ranka mažakalbis Dainius.
Mažai kalba ir Daina – tik šypsosi, šiluma srūva iš jos akių.
– Kaip sugebate sukurti tokią laisvą, menišką aplinką? Juk Gargždai, nuo Klaipėdos nutolę 19 kilometrų, vis dėlto yra provincija?
– Mes visada draugavome su jaunimu, – sako Daina. – Net nereikia didelių pastangų – minčių, idėjų pateikia jie. Taip buvo ir kai 15 metų dirbome savo bare „Astorija“.
– Patyręs restorano savininkas kaip tik skųstųsi, kad iš jaunimo jokios naudos – sėdi su sulčių stikline visą vakarą, tik vietą užima.
– Bet jie kuria atmosferą! Darbuotojai mūsų – irgi fantastiški. Net neprašiau, o padavėjos sukūrė savo šokį. Jei vyksta kokia šventė, meta darbus ir šoka.
Nežinau, ką tokio turime, bet žmonės pas mus traukia. Pavyzdžiui, per įkurtuves dovanų gavome auksinę žuvelę. Po savaitės atėjusi porelė padovanojo akvariumui deguonies vamzdelį.
Kažkada pas mus surengtame plenere dalyvavę dailininkai vėl panoro surengti parodą. Prašau! Man net rūpintis nereikėjo.
Viešbučio kambariuose pilna knygų visokiomis kalbomis. Užteko išspausdinti skelbimą vietos laikraštyje, ir „Lijo“ biblioteką sukaupė miestelio gyventojai.
– O jie čia lankosi?
– Taip. Nakvoja lankantieji gimtinę, mūsų viešbutį renkasi jaunavedžiai, kasdien šurmuliuoja vietos jaunimas. Viena mergina, kurią vadiname ugnies mergaite, moka žongliruoti degančiais fakelais. Vilniuje ji studijuoja dizainą, bet grįžusi namo visada pas mus surengia šou.Pilna užsieniečių, įmonių vadovų, vadybininkų, apsistojančių čia net visai savaitei, nes greitai gali pasiekti Klaipėdą, kur dirba. Ir Gargžduose yra nemažai įmonių.
Mūsų svečiai sako, kad nieko panašaus į „Lijo“ nėra net didmiesčiuose.Čia, ko gero, traukia pats viešbučio pastatas, prisiglaudęs kažkada buvusio dvaro parko pašonėje.
„Lijo“ užėmė buvusių arklidžių, o vėliau – miestelio kooperatyvo kontoros patalpas. Nieko specialiai sendinto, išdailinto čia nėra.
Baltos sienos, ąžuolinės grindys, šiuolaikiški skandinaviški baldai. Šatkai ir rekonstruodami pastatą pasitikėjo jaunais, bet beprotiškų idėjų kupinais architektais.
– Ar viešbučio šeimininkė gali sau leisti pasilepinti grožio salone, nerūpestingai paplepėti su draugėmis?
– Tai man neįdomu. Be to, turiu daug darbo. Administratorės neturime, tad sutinku ir palydžiu svečius, užsakau prekes, bendrauju su darbuotojais, kuriu valgiaraštį, dirbu bare. Aš ir Dainius darome viską, ką reikia. Kaip kaimo viešbutėlyje.
– Jūs augote Klaipėdoje. Ar Gargžduose nesijaučiate lyg tremtyje? Mažame mieste juk sunkiau gyventi – esi matomas, tampi apkalbų objektu.
– Man čia gera ir jauku. Gal todėl, kad Gargždai – futbolo miestelis. Čia visi išprotėję dėl šio žaidimo.
– Su vyru šešiolika metų esate kartu ir namie, ir darbe. Kai kam tai skambėtų kaip košmaras. Kuris iš jūsų skambina pirmomis kanklėmis?
– Dainius ne tik šeimoje – visuose Gargžduose yra variklis. O aš esu labiau vykdytoja nei idėjų generatorė, gal todėl mes ir kartu.
– Vyras išprotėjęs dėl futbolo. O jūs lankotės rungtynėse?
– Aš alų pilstau! Būna tokių periodų, kai žinau, ką veiksiu septynis iš eilės sekmadienius – būsiu varžybose. Manęs niekas neverčia to daryti, bet noriu padėti. Juk gyvenu su žmogumi, kuriam tai patinka.
– Kita zyztų.
– Ir aš tyliai pazyziu.
– O Dainius ar girdi?
– Jis to nesureikšmina. Nebesureikšminu ir aš, nors anksčiau galėdavau savaitę nesikalbėti. Dabar nebėra tam laiko. Mes abu labai ramūs, bet pastangų, norint išsaugoti šeimą, reikia. Tai žmonės pamiršo, todėl skiriasi.
– Nuolat esate žmonių apsuptyje. Kada nugvelbiate laiko pabūti dviese?
– Pirmieji „Lijo“ metai nelepino. Bet pamažu grįžome prie tradicijos be išankstinio plano kur nors nuvažiuoti, nuskristi. Mes niekada iš anksto neužsisakome viešbučio – tiesiog nuskrendame, išsinuomojame automobilį ir keliaujame.
Man niekada nereikia būti Dainiaus šturmanu, nereikia net į žemėlapį žiūrėti. Mes ir kelionėse nesipykstame.
– Ar nuvažiuojate prie jūros?
– Nelabai noriu. Kai atsigulu pliaže, atrodo, kad nepadariau daugybės darbų. Nemėgstu drybsoti nieko neveikdama.
– Jums patinka lietus?
– Labai mėgstu šilumą, tad džiugina nebent šiltas lietus.
– Bet kasdien turite eiti į darbą viešbutyje, pavadintą „Lijo“!
– Bet juk „lijo“ – jau praeitis. Būtasis laikas.
Baigusi pokalbį Daina ant vieno stalelio padeda kortelę su užrašu „Šlapia“ ir lietaus lašu. Suprask – „Rezervuota“.