Rasa vienu šuoliu įveikė jaunųjų dizainerių tramplinu vadinamą kompanijos „Opel“, Didžiojoje Britanijoje žinomos „Vauxhall“ vardu, konkursą ir nusileido tiesiai į legendinės Vivienne Westwood mados namus.
Londone neseniai vykusioje mados savaitėje jaunieji dalyviai turėjo sukurti du modelius tema „Pėdsakai“ („Traces“).
Į programos „Vauxhall Fashion Scout“ pirminę atranką FAD („Fashion Awareness Direct“) kreipėsi daugiau nei šimtas dalyvių iš tokių pasaulinio garso mados koledžų kaip Šv.Martyno koledžas („Central St.Martin’s“) ar „Istituto Marangoni“, kur rengiami aukščiausio lygio profesionalai.
Bet pagrindinis prizas – trys mėnesiai stažuotės pas V.Westwood ir du tūkstančiai svarų sterlingų atsidūrė lietuvės rankose.
„Mes ieškojome vaizduotės polėkio ir novatoriško atlikimo. Ir kad konkurso nugalėtojo drabužius šiuolaikinė moteris iš tiesų galėtų vilkėti“, – sakė viena vertinimo komisijos narių garsiosios „Harrod’s“ parduotuvės kolekcijų pirkimo vadovė Elizabeth Mcluskie.
Tad jokių polietilenų, švarkų su trimis rankovėmis ar porolono skrybėlių verčiau nesiūlyti!
Du R.Abramavičiūtės modeliai, įkvėpti senų fotografijų, liaudies raštų, dainų švenčių ir Baltijos kelio, sužavėjo jaunųjų kūrybos vertintojus. Jie spėliojo, kaip buvo sukurta geometriniais raštais dekoruota suknelė-kilimas.
Rasos sukurtas raštas tarsi šalis neįprastai gaubė paprastą šviesią suknelę. Pečiai buvo puošti tiltą primenančia konstrukcija, iš po kurios kyšojo skaisti balta apykaklė.
„Stažuotė pas V.Westwood – tinkamiausia vieta šiai daug žadančiai mados dizainerei“, – nusprendė įtakinga interneto mados svetainė „The Fashion Network“.
Daug juodo darbo ir užsispyrimo – štai kur paslaptis. Kai paskambinau kitos dienos popietę po konkurso, Rasa dar miegojo.
Modelius FAD konkursui ji, pasirodo, kūrė naktimis. Mat tuo pačiu metu Midlsekso universiteto antrakursė po 14 valandų per dieną vos su pusvalandžiu pietų pertraukai stažavosi pas odiniais drabužiais garsėjantį Londono dizainerių duetą „Felder Felder“.
„Dabar jaučiuosi lyg devintam danguj“, – prisipažino Rasa ir atskleidė savo kūrybinės virtuvės paslaptis.
Plonytės kreminės odos suknelės raštus ji spaudė padedama universiteto dėstytojo.
Vieni raštai – atspausti dažais ant odos, kiti – susiūti po lopinėlį iškilia technika, sukuriančia trimatį efektą.
O po virtuoziškai sukonstruota odine striuke – suknelė-kilimas.
„Tai – iš tiesų kilimas. Būdama Lietuvoje labai norėjau savo kūrinį išausti kilimine technika, tačiau būtų ilgai užtrukę.
Tad grįžusi į Londoną prekybos centre prisipirkau kiliminės dangos atraižų, jas karpiau, konstravau ir siuvau rankomis, jungdama į siluetą. Man daug padėjo draugė. Idėja buvo paprasta – panaudoti atsiminimus, tautinius raštus“, – pasakojo R.Abramavičiūtė.
Alytiškių buhalterės ir kelio darbų vadovo šeimoje gimusi Rasa adatą į rankas paėmė būdama vos ketverių metų: „Mano tėtis siūdamas prisidurdavo prie atlyginimo. Ir aš nuo mažens pamėgau piešti, siūti“.
Baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, Rasa metus dirbo su pramoniniais rūbais viename mados salonų Alytuje.
Atvykusi į Londoną mergina suprato, kad universitetuose čia skatinami studentai atlikti praktiką pas dizainerius, stažuotis per mados savaites – studijų grafike netgi yra paliktas visas laisvas mėnuo prieš kiekvieną Londono mados savaitę.
Lietuvoje neįsivaizduojama, kad dizaineris patikėtų savo kolekcijos eskizus kurti studentui praktikantui, o Londone tai – normalu.
„Dizaineris dažniausiai kuria tik drabužius, o galutinį rezultatą – stilistas, – paaiškino Rasa. – Mano modeliams stilistė parinko ir makiažą, ir aksesuarus. Pagal konkurso kontraktą aš net neturėjau teisės kištis į šiuos dalykus“.
Rasai įdomus pats darbo procesas. Todėl, priešingai nei kiti dizaineriai, ji nesvajoja apie savo mados namus.
Ji nori dirbti pas garsų dizainerį. Jos guru buvo Alexanderis McQueenas. Bet vasarį mados genijus savo noru pasitraukė iš šio pasaulio.
– Kaip jaučiatės ką tik palikusi nedidelį lietuvišką pėdsaką Londono mados žemėlapyje? – paklausiau R.Abramavičiūtę.
– Neslėpsiu, universitete yra nepatenkintų britų studentų, kad mes čia atvykstame. Bet jaučiu didžiulę dėstytojų paramą, skatinimą siekti tikslų. Čia pedagogai laikosi nuomonės, kad netalentingų studentų nėra – reikia tik padėti jiems atsiskleisti.
– Kokią lietuvišką madą propaguosite?
– Man lietuvių stilius siejasi su kuklumu ir saikingumu.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Universitete mums diegia vieną svarbią taisyklę – nežiūrėti į kitus dizainerius, taip pat kolekcijų nuotraukų internete. Dėstytojai sako: „Jei drabužių nuotraukos pasirodė internete – jie jau pasenę! Pasirodė ant podiumo – irgi pasenę! Žiūrėkite į ateitį!“ Tad prisipažinsiu – nepamenu, kada paskutinį kartą pirkau mados žurnalą. Ieškau įkvėpimo stebėdama žmones, daiktus, gyvenimo reiškinius, lankydamasi meno parodose. Šviesaus atminimo A.McQueenas turėjo stebėtiną savybę iš kasdienybės paimti aktualiausias temas ir pateikti jas per madą.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Jei pavyktų padirbėti pas keletą kuo įvairesnių dizainerių, perimti jų patirtį ir meistrystės paslapčių – būtų puiku.