Dabar jie vairuoja puikius automobilius, gyvena erdviuose butuose ir nesiskundžia jokiais nepritekliais. Mamos jiems per savo vairuotojus siunčia pietus, skolina namų tvarkytojas, rūpinasi jų garderobu. Sara, trisdešimtmečio Murado motina, nuolatos įkyri sūnui kalbomis apie šeimą ir jo ateitį. Ji net dviem savaitėms su Muradu buvo išvykusi į kelionę, kurios metu pagal specialią programą bandė jam atskleisti šeimos gyvenimo privalumus. Muradui teko nemažai iškęsti: rinkti sesers sūnui rūbelius mažyliams skirtose parduotuvėse ir nuolatos klausytis mamos pasakojimų apie jos draugių dukteris.
Nors užsienietės Muradui pirmosiomis kelionės dienomis atrodė klaikiai apsileidusios (kai kurios šukavosi ir dažėsi tiesiog metro!), į priverstinės kelionės pabaigą jis sako pradėjęs pastebėti kažkokias jam nepažįstamas linksmas ugneles jų akyse. Tokių nerūpestingų ir tiesiog laimingų merginų žvilgsnių Baku jis nebuvo sutikęs.
Jį jau buvo beapimąs keistas jausmas, bet, vos įsėdus į tėvo automobilį Baku, išgaravo. O po kelių dienų sūnus mamai tarė: „Nevaikščiosiu į klubus ir neieškosiu tau marčios. Nori – ieškokis pati“.
Tad Sara vėl galvoja apie „savo luomo“ atstovų dukteris. Ji su tokia palaima atiduotų Muradą kokiai padoriai jaunai merginai. Tikrai nieko jai nepagailėtų – nei briliantų, nei brangių rūbų, palepintų abu jaunuosius egzotinėmis kelionėmis.
Muradas ne vienas serga šia liga. Žinomas Azerbaidžano rašytojas Seimuras Baidžanas viename populiariame interneto portale aiškiai pareiškė: „Jei kada ir vesiu, tai tik ne azerbaidžanietę“. Ir toliau pateikė pavyzdžių, įrodančių, kad genialiausių azerbaidžaniečių vyrų žmonos buvo nevietinės.
Rašytojas įsitikinęs, kad vietos moterys nesugebėtų paaukoti savo poreikių vyro talentui puoselėti. „Jos vis tiek užkankintų briliantais, kailiniais, baldais. Tai truktų iki paskutinio atodūsio. Argi rašymas rūpėtų?“ – klausė rašytojas.
Muradas taip pat stengiasi gintis. Jis jau dabar žino, ko antrą savaitę po vestuvių paprašytų jo žmona, kur jie važiuotų ir kokiose parduotuvėse apsilankytų Paryžiuje, Londone ar Ženevoje. Jis numano, kad garsieji Versalio rūmai jo žmonai sukeltų migreną, kurią nuslopinti galėtų tik apsilankymas Montenio gatvės parduotuvėse.
Azerbaidžane vesti merginą – tai vesti jos giminę. Giminė domisi, kaip jauniesiems tėvai apstatė butą, kur jie keliavo ir ką pirko. Nukrypimai nuo normos, kurių beveik nepasitaiko, ilgai aptarinėjami. Todėl beveik niekam į galvą nešauna važiuoti į kaimyninę Gruziją, o ne į Alpes, vietoj galingo visureigio pirkti šeimai skirtą „Renault“.
Jaunuoliai čia labai priklausomi nuo tėvų – gyventi savarankiškai ir „kitaip“ retam pavyksta.
O merginos Azerbaidžane jau nuo vaikystės žino, kad vyras turės jas puošti, sočiai maitinti, paikinti. Vyrų prigimtinė pareiga – tarnauti moters poreikiams. Tarnystė lengvesnė, jei piniginė visada išsipūtusi.
Azerbaidžaniečių gyvenime viskas nesunkiai numatoma – universitetas, prašmatnios vestuvės, greitas šeimos pagausėjimas. Jei po metų pora vis dar nesilaukia atžalos, giminė įkyriai ima siūlyti geriausius gydytojus ir liaudies patarimus problemai spręsti.
Meile čia netiki net jaunimas – tai, kas buvo iki vestuvių, kruopščiai slepiama. Mergina, su kuria jaunuolis artimai bendravo, niekada netaps jo žmona. Žmoną dažniausiai išrenka tėvai. Ji turi būti panašaus socialinio statuso. Kastų sistema – beveik kaip Indijoje.
Daugelio šeimų gyvenimas Azerbaidžane kvepia nuoboduliu. Sėkmingai ištekėjusios savo mokslo diplomus gali visiems laikams padėti į lentyną. Merginos per dieną tampa namų valdovėmis, o vyrai – tikrais eržilais. Per pusmetį šeima išsiaiškina savo pareigas ir teises, viskas stoja į „protingas vėžes“.
Vedusiems vyrams čia tradiciškai daug leidžiama – nesantuokiniai paklydimai yra dažnos šeimos gyvenimo dalis. Suprasti vyrus čia gali tik vyrai. Restoranai vakarais pilni stipriosios lyties atstovų, kurie iki ašarų graudinasi sakydami vieni kitiems tostus. Gatvėse susikabinę vaikšto ne tik jaunuoliai, bet ir pagyvenę vyriškiai. Moteris čia nėra vyro draugė. Ji – žmona.
Arifas augo diplomatų šeimoje. Vaikystę praleido kartu su tėvais užsienyje nuolatos keisdamas mokyklas. Užaugo atviras, išsilavinęs, veržlus. Kas galėjo paskatinti tėvus sūnų apvesdinti su mergina iš Azerbaidžano provincijos? Nuolankumas tradicijoms, pataikavimas giminių nuomonei?
Vestuvės buvo prašmatnios. Keturi šimtai svečių puotoje, tėvų dovanotas butas miesto centre, jaunosios tėvų pirkti baldai – visa tai įpareigojo saugoti santuoką. Arifas stengėsi žmoną sudominti sau įprastu gyvenimu – kvietė ją kartu pietauti su draugais, į parodas, filmus, išvykas. Tačiau merginai tai atrodė svetima. Ji norėjo, kad vyras visur lankytųsi vienas, o pati nėrė į virtuvės rūpesčius, ilgus pokalbius telefonu su mama, namų ruošą.
Arifas šiandien yra skyrybų iniciatorius. Tėvai išgyvena, bet stengiasi sūnui nepriekaištauti. Skyrybos – ne tik trauma visai jaunųjų giminei, bet ir dideli finansiniai nuostoliai.
24-erių Zauras mokslus baigė Maskvoje. Jam patiko rusės merginos. „Su jomis įdomu kalbėtis, jos viskuo domisi. Krimsdamos sumuštinius su pigia dešra jos gali su tavim žiūrėti „Discovery“. Maskvietės nebando sužinoti, ar turi automobilį. Jos eitų su tavimi gyventi į vieno kambario butą, sutiktų jaunatviškai už paskutinius pinigus pašėlti klube, o ryte pasitenkintų puodeliu arbatos“, – sakė Zauras.
Tačiau vesti jis ruošiasi azerbaidžanietę, nes netiki nei amžina aistra, nei amžina meile. Be to, jis pats nepasiruošęs kitokiems santykiams. Kažin, ar jam ilgam užtektų kantrybės su žmona bet kuriuo klausimu ieškoti kompromiso, derintis prie jos darbo ir atostogų ritmo, dalintis pareigomis po sunkios darbo dienos. Tradicinė azerbaidžanietė žmona čia turi daug privalumų. Todėl mylėti jis nori dabar – iki vestuvių.
Azerbaidžaniečių vedybų tradicijoje įsivėlusi sisteminė klaida.
Veržlios, visuomenine veikla besidominčios merginos, kurios galėtų tapti naujų vertybių puoselėtojomis šeimoje, lieka neištekėjusios, nes nėra „visiškai normalios“. Jaunus vyrus jos atbaido, nes yra per daug užsiėmusios ir labai sudėtingai kalba.
„Nors nesame tipiška islamo visuomenė, gyvename pagal šariato principus, kurie kartais primena viduramžius. Mums šiandien visiems labiau rūpi buitis, o ne būtis“, – sako Zauras, dar neketinantis vesti.