Sadomazochistinė estetika, atogrąžų paukščiai, baikeriai ir piratai, ateiviai ir vaiduokliai, dinozaurai ir medžio rievės, Škotija ir Kinija – A.McQueeną įkvėpdavo galybė skirtingiausių dalykų, kuriuos per savo kolekcijų pristatymą jis paversdavo svaiginamu, narkotikų poveikiui artimu mados teatru.
Tačiau – stebuklas! – nužengę nuo podiumo į parduotuvių salonus ir pirkėjų spintas šie drabužiai buvo dėvimi. Nes tai – tobulai sukirpti švarkai su pakeltais petukais, lengvutės vakarinės fėjų ar sunkios, karališkos, aksominės ir atlasinės suknios, žakardiniai megztiniai ir suknelės, kurių raštai priderinti prie moters figūros formų. Architektūriškos kokteilinių drabužių konstrukcijos, kaukolių motyvai aksesuaruose – visa tai lėmė nepakartojamą, atpažįstamą, bet tuo pat metu su naujaisiais turčiais nieko bendra neturintį braižą.
Netgi didžiausias mados banalybes – rausvą spalvą ar drugeliais išmargintą audinį – A.McQueenas sugebėdavo paversti geidžiamiausiomis mados naujienomis. Galbūt paslaptis ta, kad jis turėjo XIX amžiaus amatininko kruopštumą bei futuristinę XXI amžiaus genijaus vaizduotę?
O gal jo paslaptis ta, kad jis niekada neapsimetinėjo esąs geresnis nei yra, nesiekė pasirodyti, paklusti tendencijoms. Jis tiesiog nepripažino jokių ribų ir sėmėsi įkvėpimo iš to, kas jam pačiam buvo įdomu – roko muzikos, mėgstamų filmų, ornitologijos, savo škotiškų šaknų, skeletų, gamtos grožio.
Jam nebuvo neginčytinų autoritetų nei madoje, nei gyvenime. Trumpam perimdamas „Givenchy“ aukštosios mados namų vadovavimą jis šokiravo paryžiečius pareikšdamas, kad Hubert’as Givenchy jam – ne rodiklis, nes jo kurta mada šiandien jau atgyvenusi.
Victorią Beckham jis tiesiai šviesiai yra išvadinęs pigia ir viešai išsišaipęs iš jos karikatūriško stiliaus. O princo Charleso švarko pamušalą išsiuvinėjo slapta „dedikacija“ „Aš esu piz*a“.
Nors A.McQueeno rūbais trumpai prekiauta Lietuvoje, čia, galima teigti, jis nebuvo mėgstamas ar suprantamas. Čia nebuvo moterų, kurios įvertintų jo maišto, ironijos, rizikos ir senamadės elegancijos mišinį. Pasiturinčios damos pirko pavienes sukneles ar kostiumėlius, tačiau reta kuri būtų išdrįsusi pasirodyti su kaukolėmis puošta šifono suknele ar plėšriais paukščiais ir skeletais marginta palaidine, menančia veikiau roko koncertą nei generalinio direktoriaus žmonos garderobą.
A.McQueenas savo vizijose ieškojo grožio pačiose netikėčiausiose vietose ir kūrė amžiną eleganciją laisvos ir maištingos dvasios žmonėms, kuriems svarbiau yra būti nei atrodyti. Galbūt čia ir glūdi atsakymas, kodėl Lietuvoje jis turėjo tiek nedaug gerbėjų.
* * *
Audronė Vaupšienė, fotografė
„Išgirdusi žinią apie Alexanderį McQueeną pravėriau spintą ir liūdnai pažvelgiau į jo kurtą paltą. Su šiuo dizaineriu neakivaizdžiai susipažinau prieš daug metų. Lankydamasi parodose Amsterdame prisirinkau mėgstamo fotografo atvirukų. Jų stilių kūrė būtent A.McQueenas. Įstrigo jis man ir nusipirkau jo kvepalus „Kingdom“ bei paltą. Su šiuo rūbu jaučiuosi laiminga tarsi maža mergaitė, apsivilkusi gražią Pelenės suknelę.
Yra rūbai ir yra meno kūriniai. A.McQueenas kūrė meno kūrinius. Apsivilkusi jo rūbą jaučiuosi tarsi dalyvaučiau spektaklyje, tarsi prisiliesčiau prie pačios idėjos esmės. Jis man – žmogus-teatras.“