Todėl ant podiumo italai nesigėdijo grįžti į praeitį ir tokią mados filosofiją pasiūlė ateinančiam rudeniui ir žiemai.
Šįkart Milanas tapo kontrastų miestu. Kuklumas, paprastumas kiekviename žingsnyje metė iššūkį prabangai. O labiausiai nustebino dizaineris Giorgio Armani, į mano klausimą, koks yra moters vaidmuo šiuo sudėtingu metu, atsakęs ne kaip mados diktatorius, o kaip paprastas žmogus: „Padėti savo vyrui eiti į priekį“.
Nustebino ir britas Johnas Richmondas. Buvome įpratę matyti jo agresyvią „dark lady“ – anemišką baltaveidę moterį, mūvinčią aptemptas odines kelnes ir dėvinčią grandinėmis išpuoštą švarką. Šįkart Palestro gatvėje įrengtoje juodoje palapinėje podiumu žengė jausmingos, romantiškos paauglės.
Iš pirmo žvilgsnio jų veidai priminė kino juostos „Saulėlydis“ („Twilight“) herojes – kvapą gniaužiančias vampyres. Dizaineris pabandė atspindėti laikotarpio aktualiją – prieštaringą, kupiną klystkelių paauglių pasaulį.
Merginos vilkėjo jaunatviškais šeštojo dešimtmečio faktūriškų audinių vilnos paltukais, o skaisčių raudonos, oranžinės, alyvų spalvų fone juodavo kryžiai. Tokios moters įvaizdį geriausiai atitiko lietuvė manekenė Augustė Abeliūnaitė.
Apie tai, kad moteris trokšta ne prabangos, o dvasingumo, pirmąkart Milane prašneko „prabangos be stabdžių“ kūrėja Frida Giannini.
Jos moteris atsigręžė į laukinę gamtą, atrodė gaivališka, laisva, egzotiška. Šermuonėlių kailis, supjaustytas lyg zomšos kutai, dengė kaubojiškų švarkelių nugarą. Vakaro suknios begėdiškai apnuogino klubus, pečius, šlaunis. Buvo šnabždamasi, kad anksčiau tokio erotikos atspalvio F.Giannini kolekcijose nebuvo.
Miuccia Prada labiausiai nustebino iš Rusijos atvykusius verslininkus. Manekenės vilkėjo stambiomis pynėmis megztais nertiniais, kurie dvelkė šeimos židiniu, namų šiluma.
O dizaineris Rocco Barocco mano, kad moterys pirks brangius drabužius, tik mažiau. Todėl leido sau šilko, tiulio suknias apgaubti ir kailiniais.
Ant dizainerio Antonio Marraso podiumo sklandė kaimo nuotaikos. Jau net kvietimas į kolekcijos pristatymą tuo dvelkė: savo vardą radau išraitytą ant praėjusių dešimtmečių nuotraukų albumo. Jame – giminaičių, tėvų, senelių jaunystės fotografijos.
Baltos skarelės, vyriškos tvido kepuraitės su snapeliu, languoti sijonai, galifė kelnės ir bekulniai bateliai – viskas taip paprasta, kasdieniška, dvelkia skurdu, kad net suspaudžia širdį.
Bet kažkodėl žaižaruojančių prožektorių šviesoje A.Marraso herojai atrodė kupini gyvenimo džiaugsmo.