Rūbų paaugliams vaikų skyriuose negausi, o iki suaugusiųjų drabužių jie dar nepriaugo – nors ūgis ir tinka, jie baisingai liesi, dar nesusiformavusios figūros.
Ši problema – visiškai ne mamos rūpestis! Jei tik ji nėra vieniša, išmokyti sūnų deramai dėvėti kostiumą, įdiegti supratimą, kaip vyrui reikia atrodyti oficialiomis progomis, – kiekvieno save gerbiančio tėvo pareiga.
Lietuvoje dar dažna, kad motina aprengia ne tik sūnų, bet ir savo vyrą, nes šis net nemoka dorai kaklaraiščio pasirišti. O į operą mielai eitų vilkėdamas sportinį kostiumą ar turizmui tinkamą aprangą ir sportbačius.
Užtai civilizuotame pasaulyje save gerbiantis vyras ne tik žino, kas kur dera, kokio ilgio ir pločio turi būti jo kelnės, kokio stiliaus sąsagos jam tinka, bet ir sugeba tai išaiškinti savo sūnui. Juk paaugliui didžiausias autoritetas – tėvas, tad mėgdžioja jo elgseną, nori į jį būti panašus ir iš jo mokosi vyriškumo.
Vienas mano pažįstamas britas su pasididžiavimu pasakojo, kaip jį, sulaukusį dvidešimt vienerių metų, tėvas nusivedė pas savo siuvėją ir užsakė kostiumą.
„Būtent tądien supratau, kad tėvo akyse pagaliau tapau vyru, nematomo „tikrų vyrų“ klubo nariu“, – juokavo bičiulis ir pasigyrė, kad į tą išsaugotą kostiumą telpa dar ir šiandien.
Tėvas jį išmokė ne tik vairuoti automobilį – parodė, kaip skustis tikru skustuvu. Tikruoju, o ne skystu viengubu mazgu rišti kaklaraištį ir rinktis tik ranka rišamą varlytę.
Kartu su visais šiais vyriškos iniciacijos dalykais ir kostiumas jam tapo ne nemielu, švenčių proga maukšlinamu pajuokos vertu drabužiu, o geidžiamu vyro atributu, šildomu gražaus ryšio ir prisiminimų apie tėvą.
Neabejoju: atėjus laikui, visą šį išmanymą mano pažįstamas didžiuodamasis perduos ir savo sūnui.
O mylinčios mamos kartais, sutikite, savo paauglius sūnus nori aprengti taip, kad jie tikrai gali pasijusti mėmėmis. Todėl jie, kaip jūs ir rašote, spardosi ir priešinasi tam iš paskutiniųjų. Tarkim, duok kokiai motinai valią – tai jos ir želė sulaižytų paaugliui plaukus, ir dar kokį kaspiną po kaklu parištų ar dar ką sugalvotų, ko normaliam tėvui ir vyrui nė nešautų į galvą. Tad padėti paaugliui pasirengti iškilmingoms progoms (ir apsirengti) – tik tėvo, o ne kieno nors kito darbas.
Vis dėlto yra kelios universalios paaugliui derančio elegantiško kasdienio stiliaus (angliškai – „smart casual“) taisyklės.
Pirmoji – jau geriau jokio švarko, jokio kostiumo, jeigu jis blogai gula ant kūno.
Didžiausia tokio amžiaus problema – aukštas ūgis ir liesumas. Tad jei randate švarką, kurio rankovės paaugliui tinkamo ilgio, tai veikiausiai jis bus tokio pločio, kad į jį bus galima sukišti dar bent du paauglius.
Galbūt šiuo atveju reikėtų ieškoti kompromiso tarp ilgio ir pločio – pirkti švarką „arčiau kūno“, o rankoves pailginti jas atlenkiant. Papildomos išlaidos, bet verta. Juk nenorite, kad vaikinas atrodytų kaip pajacas.
Tada galima sutaupyti ir nepirkti kelnių. Verčiau turėti vien gerai derantį švarką nei visą kostiumą, juolab kad ir jo panaudojimas – universalesnis. Juk šiais laikais madinga paaugliui derinti švarką su džinsais ar neutraliomis kasdienėmis kelnėmis net ir labai rimtomis progomis.
Štai nuotraukoje kolumbiečių kilmės Nobelio premijos nominantė Ingrid Betancourt su savo dviem sūnumis priėmime pas prezidentą Nicolas Sarkozy. Švarkas, tvarkingi marškiniai, džinsai (tik, atkreipkite dėmesį, džinsai turi būti be jokių draiskanų, užrašų, aplikacijų, kontrastingų nutrynimų), paprasti kasdieniai batai. Be pretenzijų, o kartu matyti, kad įdėta pastangų atrodyti solidžiau tokia iškilminga proga.
Kitais atvejais prie švarko marškinius gali pakeisti neutralūs marškinėliai ar plonos vilnos megztukas V formos iškirpte, kaklaraištį – kilpa surištas vienspalvis vilnonis šalikas.
Antroji taisyklė: švarką galite pakeisti vienspalviu vilnoniu megztuku su V formos iškirpte, vilkimu ant marškinių. Jei norite atrodyti rimčiau, prie jo galima derinti kaklaraištį (jo galą slepiant po megztiniu). Jei kaklaraiščio atsisakote, viršutinę marškinių apykaklės sagą patartina palikti prasegtą.
Trečioji taisyklė – geležinė: kad ir kokie būtų batai, jie turi būti švarūs ir išblizginti, kaip sako mano vienas pažįstamas „it katino kiaušai“. Net jei tai – odiniai sportbačiai! Avalynės ir kojinių švara – kiekvieno vyro garbės reikalas.
Galima avėti sportbačius (pageidautina neutralius, vienspalvius). Galimi ir Oksfordo tipo ar paprasti pusbačiai. Tik venkite juokingųjų „užriestukų-nukirstukų“, kurių, deja, vis dar prikimštos Lietuvos parduotuvės. Iš jų Europos didmiesčiuose galima atpažinti posovietinių šalių gyventoją.
Ketvirtoji taisyklė: jei renkatės marškinius, tegu jie būna vienspalviai ar išilgai dryžuoti. Nebūtinai balti, bet venkite languotų (nors languoti medkirčių marškiniai šį sezoną laisvalaikiu ir labai madingi) ar margintų kokiais Havajų raštais. Verčiau jie tebūna pilki, melsvų atspalvių, tamsiai mėlyni ar juodi.
Dar pora paauglių dėmesio vertų faktų.
Kostiumas ar švarkas nevykėliu tavęs nepavers. Priešingai – šiais laikais tik mėmės ir visiški kaimo jurgiai nemoka šauniai vilkėti kostiumo. Pasaulyje garsus žurnalas GQ 2009-aisiais išrinko geriausiai besirengiančių pasaulio vyrų dešimtuką, kuriame – Davidas Beckhamas, Tomas Fordas, Danielis Craigas, Guy Ritchie. Visi jie pasižymi tuo, kad itin gerai geba vilkėti ir laisvalaikio drabužius, ir kostiumą.
Išstypimą, liesumą ir bet kokius kompleksus dėl laikysenos ar to, kad blogai gula drabužis, geriausiai gydo sportas.
Suprask mamą, kuri žūtbūt nori matyti tave vilkintį solidų švarką ar kostiumą. Taip yra todėl, kad ji – moteris. Atmink, kad moterų giminei jokio įspūdžio nedaro apšliumpę pašiltinti džemperiai su užtrauktuku po kaklu, nutįsusios striukės ir nuskalbti marškinėliai. O vyro vilkimas pečius ir stotą pabrėžiantis švarkas visoms moterims ir merginoms yra tikras magnetas!
Jei šios taisyklės tau atrodo kvailos ar nepriimtinos – sėdėk namie su nutįsusiais marškinėliais, žaisk sau žaidimus ir niekur neik. Tau paprasčiausiai dar ne metas į suaugusiųjų pasaulį, jų renginius ir pramogas, nes esi mažvaikis.
Suaugęs žmogus supranta, kad ne pasaulis turi prisitaikyti prie jo, o jis – prie pasaulį valdančių gero tono taisyklių. Viena jų – suprasti, kad viskam – savas laikas ir vieta, o į teatrą ar šeimos iškilmes rengiamasi kitaip nei į kiemą ar žaidimų aikštelę.