Viešėdamas pas mamą Italijoje ponas Antonio per televiziją netyčia nugirdo, kad Amerikos prezidentas batus sau perka... Italijoje. „Šis faktas labai sudomino, - prisimena A.Meschino. - Tad įlindau į internetą ir iškapsčiau meistro pavardę bei kontaktus“.
Grįžęs į Vilnių jis nusprendė imti ir paskambinti batsiuviui, nors ir nedrąsu buvo kreiptis į tokioms garsenybėms batus kuriantį meistrą.
„Jis atsiliepė pats!“ - neslepia nustebimo ponas Antonio. Vyrai pasikalbėjo ir sutarė susitikti.
Navara, miesto centras ir A.Stefanelli avalynės parduotuvė, kurioje jis parduoda ne tik savo, bet ir kitų kompanijų batus bei priima užsakymus.
A.Meschino tikėjosi išvysti sudėtingus mechanizmus bei šiuolaikines technologijas, padedančias išmatuoti koją. „Tačiau tik baltas popieriaus lapas ir siūlas - įrankiai labai paprasti, - stebisi Antonio. - O vėliau - jau paties pono Adriano matematika“.
Lietuvoje gyvenantį italą nustebino ne tik darbo, bet ir paties meistro paprastumas. „Dirbu dėl malonumo, o ne dėl pinigų?, - pabrėžė ponas A.Stefanelli. Bendravo jis itin maloniai - vyrai net nuėjo į šalia esančią kavinę paplepėti.
A.Meschino spėja, kad meistrą suintrigavo tai, jog užsakovas atvyko iš taip toli - iš Lietuvos. Bet greičiausiai buvo ir dar viena priežastis, kodėl meistras klientui skyrė net keletą valandų.
„Parduotuvėje susipažinau su Adriano mama Carmen, kuriai - 86-eri. Išsikalbėjome, tiksliau, leidau jai kalbėti. Pats turiu tokio amžiaus mamą ir žinau, kaip Italijoje svarbu ją gerbti ir mylėti. Mano supratingumas, ko gero, pridėjo pliusų Adriano akyse“, - juokdamasis svarsto Antonio.
Žodžiu, draugystė užsimezgė šilta, meistras padovanojo garsių Navaros miesto sausainių - lauktuvių Meschino atžaloms. O kai Antonio grįžo į Vilnių, jį pasivijo siuntinys iš Navaros: A.Stefanelli atsiuntė raudonus balerinos stiliaus batelius iš šilko keturiolikmetei Antonio dukrai Karolinai. Mergaitė buvo labai laiminga.
O kokius batus užsisakė pats konsulas? Klasikinius juodos ir rudos spalvos batus. Panašius į B.Obamos. Pasiuvami jie per porą mėnesių. Iš viso meistras per mėnesį pasiuva vos kelias poras batų.
„Atsisveikindamas su Adriano pasakiau, kad norėčiau kiekvieną rudenį nusipirkti naujus batus. Jo akys iš nuostabos suapvalėjo. „Kam?! Mano batus tu nešiosi dešimt metų?, - patikino meistras.
Jų kaina, ko gero, fantastiška? A.Meschino prisipažino, kad ir jis šiek tiek nerimavo laukdamas atsakymo, kiek jam tai kainuos. Ir nors skaičiaus jis viešai minėti nenorėjo, pasakė, kad kaina artima įprastiems, fabrike pagamintiems batams. Žodžiu, dangus yra labai arti žemės.
Keistoka dar ir tai, kad A.Stefanelli neėmė ir užstato. Jam tai tiesiog nesuprantama. „Gausi batus, tuomet ir sumokėsi“, - gūžtelėjo pečiais ponas Adriano.
Užsisakyti batus Italijoje dar ne taip seniai nebuvo nieko ypatingo: dažname miestelyje galėjai tai padaryti atostogų metu ir grįžti namo su išskirtiniais batais. Tačiau tokių meistrų pastaraisiais metais smarkiai sumažėjo. Mat keičiasi žmonių gyvenimo būdas, o ir fabrike gaminami batai ištobulėjo.
„Vis dėlto maloniausia yra avėti būtent tau rankomis siūtus batus. Malonus ir pats matavimosi procesas, ir kai meistras pasako: „Tau paieškosiu pačios minkščiausios odos gabalo!“ - pasakoja A.Meschino.
Kaip ponui A.Stefanelli pavyko prisivilioti garsių klientų? Istorijos pradžia šiek tiek primena pasaką.
Adriano yra uolus katalikas. Vienų iškilmių Romoje metu jis buvo visai netoli tuomečio popiežiaus Jono Pauliaus II. Eidamas Jo Šventenybė pargriuvo. A.Stefanelli Jono Pauliaus II koją matė vos kelias akimirkas, bet įgudusia akimi viską puikiai užfiksavo. Iš atminties pagamino batus ir nusiuntė į Vatikaną. Netrukus gavo padėką ir... dar vieną užsakymą!
A.Stefanelli batai būtent vilioja patogumu. Įmantraus dizaino, svaigių aukštakulnių nesitikėkite. O štai šeimos herbo, vingriai išraitytų inicialų ant jūsų šilkinių ar odinių minkštutėlių batų - prašom.
Parengė Daiva KAIKARYTĖ