Gatvės pilnos arba atvykėlių, arba neišvaizdžiomis šiurkštaus audinio galabijomis vilkinčių vietos gyventojų.
„Zara“ parduotuvė Mohamedo V gatvėje ir „Dior“ salonas po 30 milijonų eurų kainavusios rekonstrukcijos duris atvėrusiame prabangiame viešbutyje „La Mammounia“, – tai daugių daugiausia, ką Marakeše pastebės mados ištroškęs atvykėlis.
Tačiau šis miestas, tiksliau viena nedidelė jo dalis, yra glaudžiai susijęs su mada. Ir netgi palikęs ryškų pėdsaką XX amžiaus Europos mados istorijoje. Nes sugebėjo įkvėpti čia įsikūrusį mados genijų.
Tad – sveiki atvykę į Majorelle’io sodą Marakeše. Būtent čia 1980 metais buveinę įsirengė Yves’as Saint Laurent’as. Šiandien dizainerio atminimą šiame sode mena skoningas kuklus nulūžusios marmuro kolonos monumentas.
Pernai jį čia atidengė ilgametis Y.Saint Laurent’o verslo partneris ir gyvenimo draugas Pierre’as Berge. Būtent šiame sode rafinuoto skonio vyrai buvo įkūrę vieną iš savo meilės užuovėjų.
Pora dar turėjo du namus Paryžiuje, taip pat nuosavybę Dovilyje, Tanžere Maroke ir Benervilio pilį Bretanėje.
Marakeše jų akį patraukė prancūzų akvarelės meistro Jacques’o Marojelle’io 1924 metais suprojektuotas sodas. Tiesa, nykstančiu savo grožiu. Sodas buvo atviras lankytojams nuo 1947 metų. 1980-aisiais jis jau buvo gerokai apleistas ir Y.Saint Laurent’as nutarė jį įsigyti ir atgaivinti.
Palmių giraitės apsuptą ir irigacinių kanalų išvagotą dalį, kurioje ir dabar tebestovi garsioji vila „Villa Oasis“, jis pasiliko privačiam naudojimui. Likusį plotą sutvarkė ir atvėrė lankytojams.
Sode nedideliame paviljone įkurdintos Y.Saint Laurent’o islamo meno kolekcijos.
Kiti dizainerio sukaupti meno lobiai ir dieviško grožio interjerai – už uždarų durų, tai yra už nedidelių „Villa Oasis“ vartų. Už jų lankytojai patekti negali, nors vila šiuo metu stovi tuščia. Galbūt laukia savo pirkėjo – juk taip nutiko ir su Benervilio pilimi, kurią iš Y.Saint Laurent’o su visais baldais ir meno kūriniais, nepaliestu interjero dekoru įsigijo aktoriai Angelina Jolie ir Bradas Pittas.
Tačiau ir be slepiamų „Villa Oasis“ interjero grožybių sode yra į ką paganyti akis.
Sodo statiniai įstabūs savo spalva ir į istoriją įėjo nepakartojama mėlyna spalva, kuri pasauliniuose profesionalams skirtuose spalvų kataloguose taip ir vadinama – „Bleu Majorelle“ („Majorelle’io mėlyna“).
Ryškiu kobalto pigmentu nudažytos augalų puodynės, paviljonų sienos, pergolės. Šalia – kontrastuojanti geltona ir oranžinė. Žydinčios violetinių žiedų kekės ir rausvos terakotos takeliai. Atrodytų, besipešantis spalvų derinys. Tačiau čia, po Afrikos saule, palmių žalumos fone, jis suskamba tobulu akordu. Tokiu tobulu, kad jo aidą galima atsekti ne vienoje Y.Saint Laurent’o devintajame dešimtmetyje sukurtoje Marakešo įkvėptoje aukštosios mados kolekcijoje.
Tai nenuostabu – istorinės nuotraukos ir amžininkų liudijimai rodo, kad dizaineris čia daug dirbo. Ne tik piešdavo eskizus, bet ir siurbte siurbė į save Marakešo sodo dvasią.
Netgi užsakė specialiai sukurti šio sodo aromatų įkvėptus kvepalus „Jardin Majorelle“. Tam, kad Marakešo dvelksmu galėtų mėgautis ir grįžęs į Paryžių.
Šį dizainerio įgeidį įgyvendino garsiausias Maroko parfumininkas Abderrazakas Benchaâbane.
Tad šis sodas turi net ir „savus“ kvepalus, kuriuos norintys gali įsigyti už 65 eurus. Tiesa, tik vienintelėje vietoje visame pasaulyje – Majorelle’io sodo parduotuvėlėje.
Neįmantriame buteliuke ir kobalto spalvos dėželėje uždarytas kvapas – unikalus ir dvelkiantis Maroku. Jo viršutinė nata – tai žydinčių Marakešo apelsinmedžių kvapas.
Po jo atsiskleidžia Feso jazminų, Kelaa Mgunos rožių, kedrų iš Atlaso kalnų, Mikno pipiruogių, Feso benzoinės dervos ir Agadyro šafranų natos. Tai kerintis apelsinų ir jazminų svaigulys, po kuriuo – porcija marokietiškų prieskonių sodrumo.