Infekcijos platintojais šįmet tapo trys su puse tūkstančio madai neatsparių savanorių, apsilankiusių festivalyje
„Mados infekcija“. Dizaineriai nepabūgo rizikuoti drąsiomis injekcijomis: religija, satyra, erotika ir ekscentrišku avangardu.
ERDVĖ. Festivalio „Mados infekcija“ žiūrovai, įpratę rinktis Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), šįmet persikėlė į kitą sostinės kultūros erdvę – Nacionalinę dailės galeriją.
Vieta moderni, suteikianti daug galimybių, tačiau festivalio svečiai neslėpė nusivylimo – ne visus modelius pavyko pamatyti.
Sprendimas Dailės galerijoje atsisakyti įprastinės pakylos ir modelius paleisti tarp žiūrovų eilių kažin ar labai vykęs. Labiausiai pasisekė tiems, kurie sėdėjo prie pagrindinio tako – atkarpoje, kuria pasirodę modeliai žingsniuodavo fotografų link. Toliau modeliai sukdavo į skirtingas puses, todėl susekti, kurį drabužį matei, o kurio – ne, buvo ne taip paprasta.
Neaišku, ką manė apie žurnalistus festivalio rengėjai, paskyrę jiems vietas paskutinėje eilėje. Todėl buvo kelios alternatyvos: stebėti vaizdą ekrane, laukti, kol atsilaisvins vieta pirmojoje eilėje, arba žiūrėti atsistojusiems. Būtų miela, jei apie madą rašantiems žurnalistams organizatoriai sudarytų normalias darbo sąlygas, o nenumestų it alkanam šuniui „daiktą, panašų į kaulą“.
SUMANYMAS. Vertinti dizainerių kolekcijas gana sudėtinga, nes nėra vieno atspirties taško. Tarkim, kaip galima lyginti ruso Olego Biriukovo drabužius, sukurtus kitam rudeniui bei žiemai, ir latvės Lygos Bangos kolekciją-manifestą, kuriuo ji deformuoja nusistovėjusius grožio kanonus, neigia mados tendencijas?
Vieni kuria drabužius, kad juos parduotų, antri siekia nustebinti sudėtingiausiomis konstrukcijomis, treti siūlo atsipalaiduoti ir į madą žvelgti tarsi į žaidimą.
Todėl nenuostabu, kad ekscentriškasis avangardininkas iš Maskvos Andrejus Bartenevas privertė žiūrovus salėje pakilti iš savo vietų. Žmonės plojo stovėdami – idėjai, fantazijai ir „Vilties burbulams“. Taip pavadinta kolekcija leido patikėti kūrėjo mintimi: „Viltis egzistuoja todėl, kad mes ją sužadiname, o ką sužadiname ir kaip – tai jau priklauso nuo mūsų talento kurti burbulus“.
KOLEKCIJOS. Festivalyje pristatytas lietuvių ir svečių iš užsienio kolekcijas pamėginau suskirstyti temomis, nes bendro vardiklio visoms rasti neįmanoma.
Ištikimybė. Dizainerė Eglė Žiemytė jau įsitvirtino kaip paltų kūrėja. Pernai susupusi moterį į pilką spalvą, šįmet jai užvilko šokolado, smėlio, tamsios samanų spalvos drabužius. Paltai jaukūs, mieli akiai, skirti dėvėti kasdien.
Giedrius Paulauskas liko ištikimas uniformai, džinsiniam audiniui ir, žinoma, idėjai. Jo kolekcija „Noname/be vardo“ skirta vyrui – kovotojui, kuris tiki savo jėgomis, siekia užsibrėžto tikslo. Publika ovacijomis sutiko modelius gyvūnų – šerno, kupranugario, stručio – galvomis.
Kas jie? Uniformuoti įsakymų vykdytojai? „GP Jeans“ ženklu pažymėtus drabužius vilkintys žmonės, kurių nemažai buvo matyti tarp svečių, – tikrai ne armija bevardžių ir beveidžių. Tai šių dienų herojai, nebijantys pavojų ir einantys į priekį iškelta galva.
Aiškią koncepciją turėjo ir Agnės Kuzmickaitės kolekcija. Neoninių spalvų modeliai atrodė lyg vienkartiniai, momentiniai, išlankstyti iš popieriaus. Jie skirti moteriai, kuri džiaugiasi gyvenimu ir nežiūri į jį per daug rimtai. Netgi gali išdidžiai žingsniuoti su nutraukta vyro ranka!
Gyvybė ir mirtis. Gabrielė Januškevičiūtė pristatė socialinę kolekciją „Dono“. Dabar nieko nenustebinsi drabužiais su stilizuota širdimi, todėl kūrėja ėmėsi realybės: ant drabužių perkėlė inkstus, plaučius, širdį su visais kapiliarais ir net tiesiąją žarną. Dizainerė signalizuoja – dalykimės! Jei šiandien negalite atiduoti savo organo, visuomet galite pasidalinti mintimis, gėriu, šiluma, meile.
Gyvybės ir mirties tema aktuali pasirodė ir festivalio sumanytojai dizainerei Sandrai Straukaitei, kurios modeliai virto vienuolėmis, našlėmis, mišių patarnautojais, netgi Jėzumi Kristumi. Sandros kolekcija „Stigmos atsivėrė?!“ verčia susimąstyti apie anapusinį pasaulį, kančios ir šventumo sąvokas.
Vitalis Čepkauskas vyrus aprengė „neromantiškais“ drabužiais ir pavadino kolekciją „Neromantika“. Jokių aukštų materijų – svajingų svaičiojimų, jausmingumo ar emocinio pakilumo. Tikra tik tai, kuo tiki, kuo gyveni, o paprastų dalykų skonis geriausiai pajuntamas, kai šie yra vartojami be cukraus.
Minimalizmas ir konstrukcijos. Rusų dizaineris iš Sankt Peterburgo Olegas Biriukovas po tiesiomis, lakoniškomis linijomis paslėpė sudėtingo kirpimo drabužius. Kūrėjas prisipažįsta, kad sukurti kolekciją įkvėpė kelionė į Tokiją. Ji dar labiau išgrynino dizainerio minimalistinį požiūrį, taip, regis, nederantį su slaviška prigimtimi bei skonio supratimu.
Iki šiol „Mados infekcijoje“ kolekcijas pristatydavę kartu, šįkart Kristina Kruopienytė ir Egidijus Sidaras pasirodė atskirai. Kristina liko ištikima originaliam drabužio kirpimui, vienspalviam audiniui. Beje, ji viena iš nedaugelio lietuvių kūrėjų, kurie pristatė ir papuošalus.
E.Sidaras (mados namai „Cantas“) savo kolekciją pavadino „Žuvys“. Joje vyravo juoda, smėlio, gėlo vandens spalvos. Kristinos ir Egidijaus vieno kitam įtaka neabejotinai jaučiama. Gerai tai ar blogai, galėsime pasakyti, kai nuo kūrybinių skyrybų bus praėję keleri metai, ir turėsime progos pamatyti kitas jų kolekcijas.
Į festivalio senbuvių gretas įskriejo debiutantė Vidmina Stasiulytė. Kolekcijos „Fast Forward“ modeliai – tarsi sudaigstyti, dėl laiko stygiaus neužbaigti. Galbūt tai žavu, nes tokį drabužį galima tobulinti be pabaigos?
Į drabužio konstrukciją dėmesį sutelkė ir Diana Paukštytė, kolekciją pavadinusi „In & Jan“ – moteriškuoju ir vyriškuoju pradu. Priešybėmis dizainerė teigia, kad tik dviejų skirtingų polių dermė simbolizuoja idilę. Todėl D.Paukštytės drabužiuose dera drapiruotės ir lygios linijos, simetrija ir asimetrija, ryškios ir tamsios spalvos.
Moteriškumas. Ramunė Strazdaitė paskleidė romantikos kerus. Juodos keliasluoksnės suknelės ir gaivių spalvų skrybėlaitės su plevenančiais kaspinais priminė moterims, kad jos atsigręžtų į savo prigimtį būti gražios ir moteriškos – tai jos pamiršo kovodamos dėl lygių teisių. Kolekcija siūlė susitelkti į save, neišbarstyti energijos beprasmei veiklai – tuo turėtų vadovautis naujos kartos moteris.
Spalvinga, lengva bei jauki Jurgitos Januškevičiūtės-Žiugždienės kolekcija. Moteris – ne karys betoninėse džiunglėse, o darbšti, idėjų nestokojanti asmenybė, kuriai svarbi kūno ir sielos dermė. Todėl drabužis – mažiausia asmenybės erdvė yra tarsi apsauginis kiautas, tačiau ne kietas, o minkštas, švelnus, išduodantis jautrią moters esybę.
Ironija, satyra ir žaismė. „Mados infekcijos“ debiutantės Dovilė Kaušakytė ir Eglė Mazecaitė savo kolekcijos „Kauno žmona, arba Kupiškėnų vestuvės“ modeliais metė ironišką žvilgsnį į ženklų vaikymąsi, mėginimą derinti eleganciją ir sportbačius, vergavimą blizgučiams. Todėl ant drabužių matyti „Prada“ gyvatės ir „Roberto Cavalli“ leopardo raštai, garsieji „Giorgio Armani“ sparnai.
Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė kolekcijos atramos tašku pasirinko satyrines lietuvių liaudies dainas. Tokie tautosakos perlai kaip „Mes, mergaitės, mes nelygios, vienos brangios, kitos pigios“ arba „Aš nenoriu, man nereikia, aš neduosiu, man nesveika“ buvo džiaugsmingai aptarinėjami ir festivalio uždarymo vakarėlyje, surengtame „Shakespeare“ viešbučio bare.
Kūrybinis duetas „LT-identity“ visuomet žavi spalvingumu, raštų idėjomis, ironišku požiūriu į daiktus, į santykius. Šįkart Jolanta ir Ieva atidarė pavasarinio flirto sezoną.
Konkurso „Injekcija“ nugalėtojos Diana Kuzmickaitė ir Aušra Urbanavičiūtė ant podiumo išleido ryškiaspalvę kolekciją „Lezenfan“, norėdamos parodyti moters blaškymąsi renkantis stilių. Kartais moteris atrodo tarsi išstypusi paauglė: jau nebe vaikas, bet dar ir nesubrendusi kaip asmenybė. Noras atrodyti moteriškai galynėjosi su mergaitišku kaprizu saldžiai užmigti pliušinio meškiuko pašonėje.
Teatras. Festivalio podiumą scena pavertė Giedrius Šarkauskas su „čapliniška“ kolekcija iš lino. Nebylaus kūrėjo pasirinktas nebylusis kinas buvo geras sufleris žiūrovui, kad šis lengviau suprastų kolekcijos idėją. Tik Lino karaliumi vadinamas dizaineris nespalvotą kiną pavertė spalvotu.
Įspūdingiausią šou surengė svečias iš Maskvos A.Bartenevas. Jis įtikino, kad XXI amžiuje galima pripūsti viską – ne tik krūtis ar lūpas, bet ir drabužius. Gal todėl jis dauguma modelių pasirinko lieknus, lanksčius vyrus ir aprengė juos aptemptais triko, uždengė veidus ir paleido šėlti salėje. Variacijos burbulų tema sukėlė tikrą teigiamų emocijų sprogimą.
FESTIVALIO SVEČIAI. Nė kiek ne mažesnis malonumas nei stebėti dizainerių kolekcijas būna apžiūrinėti „Mados infekcijos“ svečius. Tai jauni, energingi ir drąsūs žmonės, savo kūrybiniu polėkiu tarsi teigiantys: pažiūrėkite, mes esame!
Tokių ryškių asmenybių sutikome gana daug. Jos netgi užgožė žinomus vakarėlių liūtus bei liūtes, kurių, beje, festivalyje ne tiek jau daug ir apsilankė. Gal išsigando konkurencijos su jaunąja karta? O gal pavargo nuo dėmesio? Pastebėjome, kad prie „Mados infekcijos“ stendo tikrai mieliau fotografavosi nematyti žmonės, o patyrę vilkai spaudos ruožo su fotoblyksčių atakomis taikėsi išvengti.