Mėgstama sakyti, kad po 50-ties baigiasi vienas ir prasideda kitas moters gyvenimo etapas. Tačiau iš šalies stebint L.Janušonytę neatrodo, kad kuris nors iš jų apskritai būtų pasibaigęs. Aptempti džinsai, kūno linijas išryškinanti ryškiai raudona palaidinė, pro madingų akinių rėmelius žvelgiančios švytinčios akys ir plati šypsena — atrodo, kad laikas nesuspėja bėgti su energija ir gera nuotaika trykštančia moterimi.
Paklausta apie savo grožio ir jaunatviškumo paslaptis L.Janušonytė nusijuokia: „Manau, kad esu normali moteris. Kiekviena taip gali jaustis ir atrodyti, jei skirs sau dėmesio. Aš visą gyvenimą, kiek save atsimenu, sportuoju, daug keliauju, mėgstu pasivaikščioti, būti gamtoje, kiekvieną mėnesį apsilankau pas savo kosmetologę.“
Moteris nevengia išbandyti įvairios veiklos. Prisipažįsta, kad kartais bijo, tačiau labai retai atsisako ekstremalių ar nemažų fizinių jėgų reikalaujančių išbandymų.
„Gal kam ir keista, kad būdama tokio amžiaus buriuoju, vyksta automobilių slalomo varžybos — dalyvauju, šiemet su sporto žurnalistais surengėme kartingą, beje, šiose varžybose laimėjau pirmąją vieną. Jeigu kyla oro balionas — aš jo krepšyje! Kai turiu laiko, važinėju dviračiu. Man patinka visur dalyvauti“, — užsidegusi pasakoja ji.
L.Janušonytė prisipažįsta, kad nemažas būrys jos draugių — dvidešimčia ir daugiau metų jaunesnės. Priežastis labai paprasta — ne visas bendraamžes domina jos aktyvus gyvenimo būdas.
„Turiu draugių, kurios sėdi namie, ruošia valgyti ir tingi kur nors su manimi eiti. O aš suspėju ir namus susitvarkyti, ir į spektaklius, ir į koncertus nueiti. Tikriausiai energijos dėl to ir turiu, kad mano toks gyvenimo būdas. Jeigu vieną dieną atsisėsiu, pasakysiu, kad tingiu ir man niekas nebeįdomu, tada tikriausiai iš karto susensiu: megsiu, žiūrėsiu televizorių, valgysiu ir storėsiu nieko neveikdama“, — nusijuokia Laima.
Energijos pasisemia keliaudama
L.Janušonytei veiklos netrūksta. Ji ne tik dirba televizijoje, bet yra ir Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentė, Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos viceprezidentė, jos vykdomojo komiteto ir biuro narė. Dėl to moteris daug laiko praleidžia keliaudama.
„Kiekvieną mėnesį kur nors vykstu. Kur tik nesu buvusi: Irane, Kolumbijoje, Japonijoje, Kinijoje, 7 olimpiadose. Aišku, dažnai tenka vykti ne poilsiauti, o darbo reikalais, tačiau man patinka kelionės. Per jas susipažįstu su įdomiais žmonėmis, pasisemiu iš jų geros nuotaikos ir energijos“, — sako ji.
Moteriai dar vis prieš akis praėjusių žiemos olimpinių žaidynių Kanadoje įspūdžiai. Dėl sunkmečio į olimpines žaidynes televizija galėjo išsiųsti tik 2 žmones, todėl L.Janušonytė su operatoriumi turėjo suktis kaip tik išmano. Moteris juokiasi: nors daugeliui vis tiek atrodė, kad ji ten važiavo pailsėti.
„Reta kuri šalies komanda taip dirbo: patys sėdame į mašiną, lekiame, braunamės pro kitus žurnalistus, filmuojame, grįžę į viešbutį montuojame medžiagą, paskui viešbučio interneto ryšiu kelias valandas siunčiame ją į Lietuvą. Kasdien paruošdavome po vieną reportažą, net jei nedalyvaudavo lietuvių, stengėmės pakalbinti žymiausias žiemos sporto žvaigždes ir mums dažniausiai tai pavykdavo. O paskui grįžtame į Lietuvą, žmonės sako: tikriausiai gerai pailsėjote, paslidinėjote, įdegę tokie...“ — nusijuokia sporto žurnalistė.
Moteris neslepia — tokios kalbos ir erzina, ir pykdo, tačiau ji nesistengia nieko įrodinėti ar aiškintis, dažniausiai pasitelkia humoro jausmą ir sako žmonėms tai, ką jie nori girdėti.
„Nemaža dalis lietuvių turi tokį išskirtinį nacionalinį bruožą — pavydą. Kartais dėl to pikta, tačiau kai pabūnu užsienyje, suprantu, kad ne visi žmonės yra pikti ir pagiežingi. Tie, kurie nematę sovietmečio, daug keliauja, yra labai draugiški, geranoriški, iš jų pasisemiu daug energijos. Ir pati pasikeičiu. Kai grįžtu iš kur nors, režisieriai sako: Laima, kokia tu gera! Nieko, sakau, palaukite kelias savaites, grįšiu į vėžes...“ — nuaidi užkrečiamas juokas.
Geros mimikos raukšlės — puošia
L.Janušonytei darbe netrūksta streso ir įvairių kuriozinių situacijų. Visa tai neprisideda prie grožio ir sveikatos puoselėjimo, tačiau moteris turi savybę, kuri dažnai ją gelbėja nuo blogos nuotaikos ir papildomų pykčio, nerimo ar susijaudinimo raukšlelių.
„Esu nepataisoma optimistė ir stengiuosi dėl nieko nesijaudinti. Pavėlavau į lėktuvą, na, ir kas? Ne pasaulio pabaiga, dangus juk negriūva. Neleidžiu stresui savęs graužti, problemas sprendžiu čia ir dabar. Stengiuosi dėl nieko nesinervinti, į gyvenimą žiūriu pro rožinius akinius“, — šypteli Laima.
Šiuo metu populiarėja įvairios plastinės operacijos. Tačiau vos išgirdusi apie jas moteris ima kvatotis. L.Janušonytė prisimena neseniai matytą lietuvių režisieriaus Emilio Vėlyvio filmą „Zero 2“, kuriame viena herojų reikalavo iš savo vyro pinigų plastinei krūtų operacijai.
„Man tai atrodo visiška tuštybė. Visada sakau, kad už pinigus nenusipirksi nieko: nei grožio, nei energijos, nei sveikatos. Tai bus tik vienkartinis dalykas, nes jeigu nesportuosi, nesirūpinsi savimi, nesijuoksi, nesišypsosi, tikrai nebūsi gražus. Manau, kad žmonės, kurie susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, taip, tegul statosi visus plastikus, bet kam tai daryti sveikiems žmonėms?“ — nesupranta ji.
L.Janušonytė prisimena pažįstamą moteriškę, kuri, norėdama būti graži ir neturėti raukšlių, vengdavo bet kokių grimasų. Šito Laima niekada nedarė ir nesiruošia daryti.
„Iki šiol atsimenu tą moterį — jokios veido išraiškos, vaikščiodavo kaip mumija: nei juokdavosi, nei šypsodavosi. Man atrodo, kad raukšlelės, jeigu jos yra geros, o ne piktos mimikos, puošia žmogų. Jeigu kas nori, tegul leidžia pinigus plastinėms operacijoms, bet aš manau, kad juos galima panaudoti kur kas geriau“, — įsitikinusi ji.
Pati žurnalistė negaili pinigų geram kremui, geros kokybės kosmetikai, tačiau vizitų pas plastikos chirurgus tikrai neplanuoja. Kartą per mėnesį ji apsilanko pas savo kosmetologę, mėgsta pasilepinti masažu, tačiau jam ne visuomet lieka laiko.
„Jaunos merginos dažnai sako: blogai jaučiuosi, nes mano krūtinė maža. Tai gal geriau tegul nueina, pasportuoja. Krūtinė bus maža, tačiau stangri, iškili, tikrai daug gražesnė nei plastikinė. Be to, man atrodo, kad vis daugiau vyrų vertina natūralumą. Jie tikrai tai pastebi“, — sako žurnalistė.
Jaunystės paslaptis — meilė
„Kaip aš dabar eisiu į jogos treniruotę su tokiu makiažu“, — po fotosesijos gerdama kavą juokiasi L.Janušonytė. Moteris prisipažįsta, kad iki šiol vengdavo treniruočių, į kurias susirenka grupė žmonių, nes po darbo dienos norėdavosi atsipūsti. Tačiau neseniai ji išbandė ir aerobiką, ir jogą.
„Nuėjusi į aerobikos treniruotę pamačiau, kad daugelis moterų ir merginų man tiktų į dukteris. Tačiau dėl to nesijaučiau blogai, nes yra nemažai jaunų, tačiau šiek tiek apsileidusių moterų. Suprantu: sėdimasis darbas, kompiuteriai... Iš pradžių truputį bijojau, klausiau trenerės, ar ištversiu treniruotę, bet jai baigiantis žiūriu, kad mergaitės uždususios, o mano širdis treniruota, pasirodo, be reikalo baiminausi“, — sako Laima.
Žurnalistė ne šiaip pluša sporto salėse. Tai jai padeda ir įsikrauti energijos, geros nuotaikos, ir padailinti kūno linijas. Moteris neslepia, kad stebi, ką ir kiek dedasi į savo lėkštę.
„Anksčiau ne taip rūpinausi maistu, valgydavau, ką mama paruošdavo. Dažniausiai tai būdavo miltiniai patiekalai. Dabar stengiuosi labiau kreipti dėmesį į tai, ką valgau. Vengiu kiaulienos, aišku, jeigu svečiuose skaniu karbonadu vaišinama, neatsisakau, tačiau pati stengiuosi neruošti šios mėsos patiekalų. Labai mėgstu žuvį, vištieną, esu itališkos virtuvės gerbėja. Makaronus galėčiau valgyti kasdien. Taip pat labai mėgstu įvairiausias salotas“, — pasakoja L.Janušonytė.
Triūsti virtuvėje veikli moteris nelabai turi laiko, be to, ruošti tik sau ji nemėgsta. Todėl jos namuose dažnai renkasi draugai, juos ji vaišina savo paruoštais patiekalais.
„Maistas irgi teikia laimės hormonų. Paruoši vakarienę, sukvieti draugų, atrodo, kas čia tokio, tik maistas, o kaip visiems linksma! — šypsosi ji ir priduria: — Tiesa, bėgant metams pasidariau išrankesnė tiek maistui, tiek žmonėms. Pradedu labiau vertinti tai, kas tikra, nesuvaidinta, ir nešvaistau savęs bet kam.“
L.Janušonytė žvilgčioja į laikrodį. Dar norėtų suspėti į suplanuotą treniruotę, tačiau veide jokios skubos ar nerimo — tik plati šypsena. Ar iš tiesų sportas teikia laimės hormonų?
„Manau, kad kiekvienas teigiamas dalykas jų suteikia. Draugai, geras maistas, geras vynas, gera kelionė, geras pokalbis, meilė. Žinoma, be meilės nieko nebūtų. Man atrodo, kad meilė yra pagrindinis gyvenimo variklis“, — įsitikinusi ji.
Tiesa. L.Janušonytei nuslėpti savo metus pavyktų be vargo, priešingai nei švytinčias akis ir paslaptingą šypseną. Taip šypsosi tik mylinčios moterys.