Prie altoriaus - dukart su tuo pačiu vyru

Jai — 32-eji, nors atrodo gerokai jaunesnė. Ji augina du sūnus ir dukterį, nors planavo turėti tik du vaikus. Savo gyvenimo meilę ji sutiko vos sulaukusi pilnametystės, 19-kos ištekėjo, o po kelerių metų išsiskyrė. Neseniai, nors į šeimą vėl susiėjo dar anksčiau, antrą kartą ištekėjo — už to paties Tomo Gumbelevičiaus. Ir šįsyk nė vienas neabejoja savo sprendimu.

„Pirmąsyk ištekėjau labai jauna, netrukus gimė Dominyka — su vyru anksti pradėjome vaidinti suaugusiuosius ir tikrą šeimą. Galbūt mums trūko tikro jaunatviško gyvenimo, todėl išsiskyrėme, bet paskui vėl susiėjome. Vadinasi, esame skirti vienas kitam“, — šypsojosi liekna šviesiaplaukė kaunietė.

Jos vienmetis vyras T.Gumbelevičius — santechnikos įranga prekiaujančios įmonės pardavimo vadovas Lietuvoje — apie Vilmos dalyvavimą televizijos projekte „Misis Lietuva“ sužinojo telefonu.

„Nedrįsau į akis jam to pasakyti, — kvatojo V.Gumbelevičienė. — Tik kai užpildžiusi anketą sulaukiau kvietimo į atranką Vilniuje, nebeturėjau kur dingti ir buvau priversta Tomui pasakyti. Keisčiausia, kad jis mane labai palaikė, nors anksčiau ir aš, ir jis į tokius konkursus žiūrėdavome labai skeptiškai.“

— Kaip kilo mintis dalyvauti projekte „Misis Lietuva“? — paklausiau V.Gumbelevičienės.

— Paskatino draugė, kuri tvirtino, kad šis konkursas — kaip tik man. Nuo tada vis kirbėjo mintis pabandyti, kol paėmiau ir lengva ranka užpildžiau anketą. Tada sulaukiau kvietimo į atranką, kurios komisija net stebėjosi, kad nejaučiu kameros baimės. Taip yra galbūt dėl to, kad dalyvavimas ir pergalė šiame konkurse nėra mano gyvenimo tikslas, todėl ir nesijaudinu. Bet buvo smagu, kai perėjau atranką.

Tiesa, nesitikėjau, kad šis projektas bus realybės šou. Maniau, kad bus atranka, viena kita repeticija, tačiau nemaniau, kad šiam projektui teks skirti tiek laiko, — buvome priversti net auklę samdytis, nes pirma pati namie prižiūrėjau pagranduką Pijų.

— Puspenktų Tomas ir vienų Pijus turbūt dar nesupranta, kokiame projekte dalyvauja jų mama, tačiau vyresnėlei Dominykai greitai bus 13-ka. Kaip paauglė duktė reagavo į jūsų sprendimą varžytis dėl gražiausios Lietuvos moters karūnos?

— Ji pripratusi, kad esu nestandartinė mama. Vis juokiasi: „Ką dar ta mūsų mama sugalvos?“ Bet, apsipratusi su mintimi, kad dalyvausiu konkurse „Misis Lietuva“, Dominyka labai mane palaiko, o visos jos klasės draugės klausinėja, kur gali už mane balsuoti. Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje. Iki motinystės atostogų dirbau turizmo agentūroje — daug keliavau ir darbo reikalais, ir su šeima iki šiol daug keliaujame.

Buvau profesionali plaukikė, o dabar dalyvauju veteranų varžybose. Visi klausia, kam man to reikia, o man reikia iššūkių, nuotykių, kad galėčiau labiau save įprasminti: būti ne tik mama, gera žmona ir namų šeimininkė.

Į grožio konkursus visuomet žiūrėjau labai skeptiškai, su vyru stebėdavomės, kam jie reikalingi. Jei žmogus gražus, jis ir taip tai žino — kokių nors įrodymų tam nereikia. Ir mano mama labai skeptiškai nusiteikusi. Jai atrodo, kad tokiuose konkursuose viskas iš anksto suplanuota ir jau aišku, kam atiteks karūna.

Ji taip mano ir dabar. O man buvo įdomu pažvelgti į grožio konkurso virtuvę iš vidaus ir įsitikinti, ar tikrai viskas čia iš anksto nulemta.

— Kaip rūpinatės savo grožiu?

— Paprastai. Kaip sakoma: kas duota, to neatimsi. Tikrai nenaudoju labai brangios kosmetikos, nevaikštau į kokias nors specialias procedūras. Esu dėkinga genams, nes ir mano mama graži, iki šiol labai gerai atrodo.

Profesionaliai sportavau ir iki šiol išlaikiau sportinę formą. Man nebūna taip, kad eičiau sportuoti, nes sustorėjau.

Kasdien valau veidą, tepu jį kremu, truputį pasidažau, susišukuoju. Man tai — kasdienybė, o ne šventinis ritualas.

— Ar esate iš tų moterų, kurios net į parduotuvę neina nepasidažiusios?

— Taip. Čia galioja kiaulystės dėsnis: jei išeisi nesusitvarkęs, būtinai sutiksi pažįstamą, kuris paskui sakys, kad labai prastai atrodai. Bet save prižiūriu pirmiausia dėl savęs pačios. Mėgstu vaikščioti iškelta galva, o taip vaikščioti negalėčiau, jei mano veidas būtų nesutvarkytas. Su sportiniu kostiumu gatvėmis irgi nevaikštau.

— O su chalatu namie?

— Žinoma! Jei net namie avėčiau aukštakulnius, jausčiausi nejaukiai, todėl rytą prabudusi apsivelku chalatą, susitvarkau ir persirengiu.

— Ar motinystė — smagus darbas?

— Pati net netikėjau, kad toks smagus ir kad gali save taip išreikšti augindama vaikus. Kol neturi vaikų, gyveni nevisavertį gyvenimą ir esi per didelė egoistė. O dabar pirmiausia galvoji apie vaikus.

— Ar suspėjate tokiai gausiai šeimai paruošti ir pietus, ir vakarienę?

— Darbo dienomis Dominyka pietauja mokykloje, Tomas pavalgo darželyje, o aš namie būnu su mažuoju Pijumi. O savaitgaliais labai dažnai valgius ruošia mano vyras. Jis man labai padeda buityje. Tomas — ne tipiškas lietuvis, kuris, grįžęs iš darbo, atsikemša butelį alaus, susikelia ant sofos kojas ir spokso į televizorių.

Jei būčiau viena, gal ir būtų sunku auginti vaikus. Gal net neįmanoma. Bet kai esame dviese, pasidalijame pareigomis ir jokio sunkumo nejaučiu.

— Dalyvaujate grožio konkurse, kuriame neišvengiamos moteriškos intrigos. Ar tai jūsų negąsdina?

— Ne, nes ten, kur daug moterų, be intrigų iš tiesų neapsieisi. Galime kiek norime vaidinti, kad esame viena kitai draugiškos, malonios, bet iš tiesų ne viskas taip gražu. Su tuo jau susidūriau, kai, filmuojant „Misis Lietuva“, viena varžovė, kuri man vis sako, kokia aš graži ir kad negali taip būti, jog žmogui viskas duota gamtos, balsavo prieš mane, nes esu naujokė. Prie projekto prisidėjau vėliau, nes su vyru jau buvome suplanavę atostogas Austrijoje. Prieš mane balsavusios konkurentės argumentai man pasirodė keisti ir net juokingi. Juolab kad argumentavo suaugęs žmogus.