– Tikrai? – susidomi jis.
– Juk turite devynias klimato juostas!
– Tikrai? – Ibrahimui kyla įtarimas, ar tikrai kalbu apie Azerbaidžaną.
– Na, taip: jūra, kalnai, purvo vulkanai, lygumos, dykumos, uolos, subtropikai – nuostabu, – žavėdamasi vardiju.
– Ir visur buvai? – sunerimsta Ibrahimas. – Kur skaniausiai pavalgei?
Azerbaidžaniečiai moka meistriškai nukreipti visas temas ir grįžti prie esminės – maisto. Tačiau po kelerių Azerbaidžane praleistų metų žodis „vakarienė“ pradeda kelti baimę ir išankstinį sunkumo jausmą skrandyje.
Jei svečiuodamiesi Azerbaidžane visiškai atsiduosite vietinių gyventojų globai, namo galite grįžti gerokai apsunkusiu kūnu ir protu, įgiję daug brolių ir seserų, bet nedaug ką pamatę.
Jeigu azerbaidžaniečiai sumanys nuvežti jus į kalnus, tai tik dėl to, kad ten yra geras restoranas. Po šios išvykos jums pasirodys, kad kalnuose buvote per trumpai, pietūs užsitęsė per ilgai, o jūs tiek daug prisivalgėte, jog grįždami iš kalnų apsnūdote ir, ko gero, nepamatėte daug egzotiškų vaizdų.
Jūsų bičiulis išvyką į kalnus savo žmonai, likusiai namuose ruošti vakarienės, nupasakos šiek tiek kitaip: „Restorano kieme, pavėsyje, gavau vietą savo žirgui (suprask, automobiliui).
Stalą Mohamedas buvo palikęs prie krioklio, tą – patį geriausią. Gerbia mane.
Kaime nupirkau vietos saldumynų. Riešutų įdaras tirpsta burnoje. Baku tokių negausi.
Kelias buvo geras, avinų nepasitaikė, tad greitai parlėkėme. Kas vakarienės?“
Vakarienė? Negalite patikėti. „Klausyk, bičiuli, negaliu valgyti, geriau eime pavaikščiosime po miestą ar prie jūros nulėkime – pasimaudysime, pajudėsime“, – pasiūliau.
„Neįžeidinėk, broli. Dabar – vakarienė, po to važiuosime į miestą išgerti arbatos. Žinau puikią vietelę, kur visame Baku verdama kvapniausia arbata, o jau saldumynai... Nori prie jūros? Rytoj, broli, rytoj, ten važiuosime papietauti. Mano brolio žmonos dėdė ten kepa traškiausią visame Baku šašlyką“, – nuramino jis.
Kankinimas maistu? Azerbaidžaniečiai rodys svetingumą kaip išmanydami. Jei svečiuositės neturtingoje šeimoje, šeimininkė nuo ryto iki vakaro plušės virtuvėje, bet stalas lūš nuo vaišių.
Jei jūsų draugai – pasiturintys azerbaidžaniečiai, per dieną apsilankysite keliuose restoranuose ir ne vienoje arbatinėje.
Garsus Azerbaidžano džiazmenas, apkeliavęs daug pasaulio šalių, sakė: „Net sudarydami festivalių programas daugiausia diskutuojame apie restoranus, kuriuose vaišinsime svečius. Per pietus ir vakarienes dalykinės temos nekeliamos. Giriamas maistas, vynas, sakomi tostai šeimininkams. Taip ir išsiskiriame nepasikalbėję“.
Ne kartą teko stebėti, kaip svečius iš Lietuvos azerbaidžaniečiai bandydavo šokiruoti šimtamečiu viskiu ar nejaunu „Chateau Petrus“ vynu, kurio butelis kainuoja ne vieną tūkstantį dolerių.
Šnekėtis prie stalo apie politiką, demokratiją geriant tokį taurų gėrimą tapdavo nepadoru – juk nuomonės dažniausiai nesutapdavo. Todėl kalba nukrypdavo į gyvenimo malonumų, kuriuos gali suteikti pinigai, aptarimą.
Moterys, kurios sėdėdavo kartu, svarstydavo, kur geriau vykti per vaikų atostogas – į „Mardan Palace“ malonumų oazę Turkijoje ar aplankyti ką tik atidarytą „Burj Khalifa“ Dubajuje.
Raimondą, žavią lietuvę, Azerbaidžane samdo vietinė turizmo bendrovė. Šviesiaplaukė moteris jau tapo jos vizitine kortele ir biure geriau už vietinius žino atstumus nuo vieno miesto iki kito.
Ji pirmoji įmonėje pradėjo organizuoti turus vietos gyventojams po Azerbaidžaną.
Raimonda kvatodama pasakojo apie azerbaidžaniečių pomėgį valgyti. „Per metus, kiek esu čia, dar nė vienas žmogus neatėjo nusipirkti pažintinės kelionės. Azerbaidžaniečiai į svečias šalis važiuoja arba ko nors pirkti, arba valgyti“.
Raimonda pasakojo, kad vietos gyventojai mielai sutinka pasivažinėti su ja ir po savo šalį, tačiau prieš savaitgalio išvyką reikalauja pateikti ne kelionės programą, o abiejų dienų meniu.
Ji prisimena pirmąją pažintį su azerbaidžaniečiais prieš trejus metus. Tada jai teko du pasiturinčius verslininkus lydėti po Paryžių.
„Pamaniau, kad tai – du savotiški žmonės. Šiandien žinau: tai – tipažas. Automobilių nuomos punkte darbuotojai tik gūžčiojo pečiais, nes negalėjo įtikti klientams rinkdami automobilį.
Dar jiems reikėjo didelio viešbučio ir brangiausio restorano.
Tiesa, dar norėjo nusifotografuoti prie Eiffelio bokšto, bet tai padarė vos pamatę jo siluetą“, – išdavė ji.
Restorane Raimondos globojami Paryžiaus svečiai užsisakė visus prašmatniausius patiekalus, kurie tik buvo valgiaraštyje. Suglumęs padavėjas paklausė, kiek dar bus svečių. Vakarieniavo trise.
Apmokėję kosminę sąskaitą, Raimondai svečiai pareiškė, kad šis restoranas – šiaip sau, todėl reikia eiti į geresnį.
Azerbaidžaniečiai dievina savo virtuvę. Ji neprilygsta jokiai kitai. Visuose restoranuose meniu toks pat: avienos šašlykas, traškūs avienos šonkauliukai, liuliakebabas – ant laužo kepti avienos maltinukai, keptas eršketas, į vynuogių lapus susukti miniatiūriniai mėsos kukuliai, baklažanų, riešutų salotos ir būtinai plovas, pagardintas kaštonais arba razinomis ir abrikosais.
Jei esate svečias, per vakarą būtinai teks paragauti visų šitų patiekalų.
Vakarienė ir pietūs užbaigiami juodąja arbata, prie kurios patiekiama pachlava – pyragėliai iš graikinių riešutų, medaus ir razinų.
Tikėtis desertui karšto obuolių pyrago arba vaisių asorti neverta. Jų tiesiog nėra meniu.
Maistas čia visada patiekiamas keptas, todėl pasakyti, kad azerbaidžaniečių virtuvė yra sveika, sunku. Žmonės čia valgo labai daug, todėl penkiasdešimties metų daugelis rimtai sunegaluoja.
Azerbaidžaniečiai dažnai serga širdies ligomis, daugeliui sutrinka inkstų veikla.
Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – 59 metai.
Po atostogų Vilniuje skrendant atgal į Baku, lėktuve prie manęs priėjo jaunas puikiai atrodantis lietuvis verslininkas, jau septynerius metus turintis bendrą įmonę su azerbaidžaniečiais.
Aptarėme šį bei tą.
Po to jis rimtai paklausė: „Gal galite patarti, kaip neįžeisti azerbaidžaniečių ir atsisakyti visos tos gausybės patiekalų?“ Po septynerių metų jis dar neturėjo atsakymo į šį klausimą.
Jei nevalgai, vadinasi, negerbi šeimininkų. O atsisakyti paragauti patiekalo, nors jis ir penktas per vakarienės vaišes, – didžiulis įžeidimas.
Mano bičiulis Ali neseniai grįžo iš Indijos, kur lankėsi verslo reikalais. Ech, pasisekė Ali, kad buvo ten, kur aš tik svajoju patekti.
Paprašiau jo papasakoti, kas labiausiai įstrigo Indijoje, ką pamatė.
Ali Indiją man apibūdino vienu sakiniu: „Ten nuostabūs ledai, skanus pienas ir puiki žuvis“.