Kaip jai sekėsi įikūnyti į tėvynainę, mados diktatorę?
— Kai kurie kritikai teigia, kad Coco Chanel sekėsi. Ji pati visada tvirtindavo daug dirbusi. Ar tai tinka ir jums?
— Aš dirbu daug ir rimtai, tačiau ir sėkmė turi daug reikšmės. Kai pasiseka sutikti reikalingą žmogų, svarbu žiūrėti, kad nepražiopsotum pasitaikiusios progos. Iki to laiko reikia daug dirbti.
— Sakėte, kad jums atrodė, jog vieną dieną sutiksite gatvėje Coco Chanel.
— Mane apimdavo toks jausmas. Per tuos metus gavau kelis pasiūlymus suvaidinti Coco Chanel, bet tai buvo istorijos, kurios man nepatiko. Vyliausi, kad kada nors pasitaikys toks filmas, kuriame bus atskleista ne tik asmenybė, bet ir visa jos aplinka. Tai mane labai domino.
— Ar norėjote pavaizduoti filme būtent šią Coco Chanel gyvenimo atkarpą?
— Ši jos gyvenimo atkarpa man buvo įdomiausia. Ji panaši į romaną. Norėjau kurti filmą apie meilę, o ne apie madą, drabužius.
— Koks buvo jūsų požiūris į Coco Chanel anksčiau ir kaip jis pasikeitė dabar?
— Anksčiau žinojau apie jos asmenybę, žinojau, kad ji buvo protinga, ryžtinga moteris, kūrusi daiktus, kurie ir šiandien dar atrodo nepaprasti. Pažinojau įdomų jos veidą, mes abi iš to paties regiono. Bet, pradėjusi kurti vaidmenį, suvokiau, kad nieko nežinau apie jos gyvenimą. Mane apstulbino, kokia ji buvo unikali. Niekada nesusimąstydavau, kokiu metu ji gimė ir užaugo, kokia moterų padėtis tada buvo. Jos sėkmė man atrodė visai normali, aš nesugebėjau pakankamai įvertinti, kaip toli ji buvo atsiplėšusi nuo kitų, kokia šiuolaikiška, avangardistė ir feministė ji buvo.
— Coco Chanel visada daug ir mielai meluodavo. O jūs sakėte, kad negalite meluoti, nes visi iškart pastebi. Kada pastarąjį kartą esate melavusi?
— Mane kankina per stiprus kaltės jausmas, kad galėčiau meluoti. Iš mano akių iškart matyti, ką manau, todėl bijau, kad mane pagaus.
— Coco Chanel daug maištavo. Kada maištavote paskutinį kartą?
— Maištauti? Man nereikia maištauti, aš esu princesė. Ne, pajuokavau... O rimtai, esu ramus žmogus, kurį sunku išvesti iš pusiausvyros.
— Jūs tapote naujuoju Chanel reklaminiu veidu, kokia jums nauda iš to?
— Negaliu pasakyti, kad gaučiau dovanų visą garderobą ir visus kvepalus. Bet tikiuosi, kad man jau niekada nebeteks pačiai pirktis nė vieno „Chanel No. 5“ buteliuko!
— Ar turite mėgstamą „Chanel“ firmos drabužį?
— Man patinka viskas, ką turiu „Chanel“, bet ypač mėgstu vieną šiltą odinį bluzoną. Chanel stilius man visada patiko: labai paprastas, labai moteriškas, labai prancūziškas.
— Už ką šiandienės moterys turėtų būti dėkingos Coco Chanel?
— Už išvadavimą nuo korseto. (Juokiasi.) Coco Chanel tikrai buvo drąsi ir padėjo moterims mada pabrėžti savo asmenybę, o ne tik moteriškas formas, tai yra biustą ir sėdmenis.
— Po „Amelijos iš Monmartro“ daug žiūrovų jus sutapatino su šiuo vaidmeniu. Ar nebijote, kad dabar prisidės antras toks vaidmuo — Coco Chanel?
— Jei mane supainiotų su Coco Chanel, tai man būtų komplimentas, tada žinočiau, kad gerai atlikau savo darbą.
— Jūsų panašumas į Coco Chanel jaunystėje stulbina. Ar žinojote tai anksčiau?
— Mus abi sieja Overnė. Ten dauguma moterų taip atrodo. Jos turi kasdien darbe vilkėti Chanel drabužius. Tai nėra originalai, jos pasisiūdina panašius. Iš tikrųjų drabužiai filme vaidina pagrindinį vaidmenį. Niekas negali apibūdinti Coco Chanel geriau už drabužius. Ji norėjo laisvai judėti ir kvėpuoti, todėl sukėlė moterų mados revoliuciją. Iki jos drabužiai buvo skirti turtui ir statusui pademonstruoti. Moterys turėjo įsisprausti į korsetus ir būdavo dekoruojamos kaip Kalėdų eglės. Coco Chanel buvo protinga, moderni ir labai dėmesinga. Ji pastebėjo, kad tokia mada nieko bendra neturi su elegancija ir žavesiu. Šie dalykai sklinda iš vidaus. Taigi ji atrado naują stilių.
— Ar Coco Chanel buvo feministė?
— Ji buvo išaugusi varganomis sąlygomis ir būtinai norėjo iškilti. Iš pradžių ji bandė sėkmę kaip dainininkė ir aktorė. Kai tai nepavyko, tapo mados dizainere. Ji siekė nepriklausomybės, tai buvo jos stimulas.
— Kuo labiausiai jus žavi Coco Chanel asmenybė?
— Ji niekada nekalbėdavo apie savo sunkią vaikystę našlaičių namuose. Susikūrė sau visai kitą biografiją. Ji buvo labai išdidi: negalėdavo pakęsti, kai kas nors ją užjausdavo. Norėjo bendrauti su žmonėmis kaip lygi su lygiais. Coco Chanel kantriai iškentė daug tragiškų išgyvenimų, gal todėl atrodė tokia paslaptinga.
— Kai 1971 metais ji mirė savo apartamentuose Paryžiaus „Ritz“ viešbutyje, buvo pasiekusi sėkmės zenitą. Ir likusi viena. Ar nemanote, kad jai ko nors trūko gyvenime?
— Sunku pasakyti. Kai automobilio avarijoje žuvo jos didžioji meilė Boy Capelas, ji pasinėrė į darbą. Galbūt būtų tapusi laiminga kaip žmona ir motina. Bet manau, kad to jai būtų buvę per maža. Jos noras ką nors nuveikti būtų kada nors vėl ją ištraukęs iš rutinos. Ji buvo vieniša, kai mirė, bet nugyveno turiningą gyvenimą. Nereikia pamiršti, kad ji pergyveno daug draugų ir sulaukė 87 metų.
— Koks jūsų santykis su mada?
— Atvirai sakant, ne itin domiuosi mada. Nesivaikau naujausio mados žodžio. Mieliau lieku nuošalyje. Žinoma, kartais tenka apsirengti elegantiškais drabužiais. Bet iš tikrųjų tada būnu ne aš. Coco Chanel sykį pasakė: elegancija — tai buvimas kitokiai. Mada — veikiau individo asmenybės kaukė. Mada sukuria uniformiškumą. Tai man svetima.
— Tada mados cirkas jums turėtų atrodyti gana kvailas?
— Aš žiūriu jį kaip turistė, bet niekada iš jo nesišaipyčiau.
— Kaip ir Coco Chanel jūs atvykote į didmiestį iš provincijos. Ar dar prisimenate pirmuosius įspūdžius Paryžiuje?
— Į Paryžių atsikrausčiau septyniolikos studijuoti aktorystės. Iš pradžių buvau visiškai priblokšta, nes vis sutikdavau tik aukštas stulbinamai gražias moteris. Buvau baisiai įsibaiminusi ir galvojau: matyt, toks yra didmiestis. Kol vieną dieną išsiaiškinau, kad gyvenu tiesiai priešais modelių agentūros „Elite“ filialą.
— Ką jums reiškia Paryžius?
— Laisvę. Milžiniškas miestas, kupinas skirtingų žmonių, galimybių ir nuomonių. Mane, jauną merginą, jis nepaprastai žavėjo. Šiuo metu man iš vidaus vis prasiveržia provincialė. Galiu puikiai įsivaizduoti, kad vėl persikėliau į provinciją. Šis greitas ritmas laikui bėgant ima varginti.
— Jūs nemėgstate kalbėti apie savo privatų gyvenimą, ir jūsų nėra apgulę paparacai. Ar jūs taip sumaniai nuo jų išsisukate, ar iš tikrųjų gyvenate nuobodų gyvenimą?
— Sakyčiau, gyvenu normalų gyvenimą. Prancūzų paparacai nėra tokie įkyrūs kaip JAV ar Anglijoje. Žinoma, vienas kitas vaikinas užlipa ir ant mano tvoros. Bet dažniausiai man pasiseka ir aš lieku nenukentėjusi. Vis dėlto daug kas žino, kad mėgstu keliauti po pasaulį su kuprine.
— Ar jūs apskritai dar galite sau tai leisti?
— O, taip. Kai tik filmas artėja prie pabaigos, iškart planuoju kelionę. Kartais keliauju viena, kartais su seserimi. Ką tik buvau Australijoje, pirma Čilėje, Norvegijoje ir Velykų saloje.
— Ar nepasiilgstate namų?
— Ne, aš visur esu namie. Man tereikia tam tikros netvarkos: kai tik pamatau aplinkui išmėtytus savo daiktus, pasijuntu gerai.