***
1996-ieji. Tikslios dienos neatsimenu. Skubu į universitetą ginti diplominio darbo. Džiūgauju, kad vienas etapas mano gyvenime baigėsi. Pagaliau aiškiai suvokiu, kad žurnalistikos man jau ir užteks.
Vėluoju, tad išsikviečiu taksi, įsėdu – kaip tik „Ace of Base“ plėšia „It’s a Beautiful Life“. Paprašau taksisto pagarsinti radiją. Tądien iš tiesų buvo gražus gyvenimas – „beautiful life“!
***
2002-ieji, gegužės 4-oji. Mudviejų su Lina vestuvių diena – ypatingas blykstelėjimas. Tai diena, iš kurios tikėjausi kažko TOKIO, bet gavau gal net daugiau. Su kaupu.
Iki šiol miniu sutuoktuvių dieną. Tik datą kilnoju lyg šv.Velykas – švenčiu pirmąjį gegužės šeštadienį. O Lina tvarkingai mini sutuoktuvių metines – gegužės 4-ąją.
Ta diena pasitaikė kaip niekada šilta ir šviesi. Buvo toks pavasaris, kai žmogaus širdis dainuoja. Žalia, saulėta, gražu. Vilniečiai, matyt, pavilioti šilumos, išdūmė į sodybas, prie ežerų ir jūros – miestą lyg specialiai paliko mums tuščią.
Apie ketvirtą valandą popiet visi susirinkome Bernardinų bažnyčioje. Įvyko nedidelis „force majeure“ – mus netikėtai tuokė kitas kunigas brolis Ramūnas.
Tai buvo pirmas žingsnis į ilgametę gražią draugystę su juo ir kitais broliais pranciškonais.
Po ceremonijos skverelyje tarp Onos, Bernardinų ir Mykolo bažnyčių sustojome pasišnekučiuoti. Vienam bičiuliui kilo mintis atidaryti automobilio bagažinę ir paleisti muziką.
Ramus džiazas, mažai žmonių, tik viena kita turistų grupė.
Dabar jau šviesaus atminimo fotografo Žilvino Jasio paprašiau padaryti kelis kadrus. Išsitraukė jis savo „teleskopą“ ir kad pradėjo pyškinti!
Pridarė gal keturis šimtus nuotraukų. Ne skaitmeninių! Šiandien tuo džiaugiuosi – iš tų fotografijų ir filmą galima sumontuoti.
Pėsti, be jokių limuzinų, nuėjome iki tuomet dar statomo Karaliaus Mindaugo tilto. Sėdome į garlaivį. Paleidome muziką – mano draugai ją išmano, tad ji buvo labai gera.
Praplaukėme pro mano ir draugų gimtąsias vietas – Antakalnį, Linos ir jos draugių Saulėtekio alėjos studentų bendrabučius.
Draugai pasikeisdami garlaivyje vaizdavo „Titaniką“, tuo labai erzindami kapitoną.
Šis vos neišmetė iš garlaivio mano bičiulio Mišos, kai tas fotografavo užsikoręs ant kapitono kabinos. Tą nuotrauką dabar ypač vertinu.
Grįžome jau vakarėjant. Prieplaukoje mūsų laukė švedų virėjai Oskaras su Jurgenu iš dabar jau nebesančios „Literatų svetainės“.
Jie priruošė tokių skanių užkandžių, patiekalų ant grotelių!
Nenorėjome su Lina tradicinio torto. Kažkada „Literatuose“ buvome ragavę varškės pudingo, kuris mums paliko neišdildomą įspūdį, tad paprašėme Oskaro ir Jurgeno iš jo padaryti tortą.
Šie pasistengė – glazūra papuošė, net užrašą išraitė.
Visi buvo tokie patenkinti! Tas gabalėlis neįprasto torto su padažu buvo kažkoks dangiškas skanėstas.
Apie vidurnaktį su Lina nusprendėme traukti į savo vestuvinius apartamentus – norėjome išbandyti naujai atidarytą viešbutį.
Išsikviečiame taksi. Prašo pasakyti objektą, kur mus turėtų paimti. Puiku, šalia – Karaliaus Mindaugo stotelė, laukiame joje.
Vėliau vestuvėse nedalyvavę draugai, važiavę tuomet pro tą stotelę, pasakojo: „Važiuojame, staiga išnyra psichodelinis vaizdelis: vidury nakties stovi Šapas su drauge, apsirengę vestuviniais rūbais, ir laukia troleibuso. Mums stalčiai atsidarė – manėme, gal filmuojama kas. Žodžiu, net sustoti bijojome“.
Kai sudedi tokias akimirkas į vieną, supranti, kad buvo nepaprastai gera. Geriausias vestuvių režisierius – Dievulis, gražiausias fonas – Vilnius ir jo gamta. geriausią nuotaiką sukūrė draugai, tėvai, artimieji, jų buvimas šalia. Ir, žinoma, kelios geros smulkmenos, kaip Oskaro ir Jurgeno kulinariniai gabumai, ir tai, kad fotografas neklausė mano prašymo, o darė viską atvirkščiai.
***
2010-ieji, vasario 17 diena. Mums gimė duktė. Elžbieta. Visą gyvenimą būsiu dėkingas Vilniaus gimdymo namų personalui. Juk tokią dieną išgyvenau pirmą kartą gyvenime. O dėl tų žmonių nuoširdumo ir pagalbos ji buvo itin šventiška.
Žinau, kiti pasakoja kitokius įspūdžius. Bet kai būni ten, nieko nereikalauji, bendrauji mandagiai ir nuoširdžiai – žmonės tau atsilygina su kaupu. Svarbiausia – kaip prakalbinsi žmogų.