Tikroji Anetos pavardė – Raževaitė. Slapyvardį Anra ji sulipdė paėmusi po dvi pirmąsias vardo ir pavardės raides.
Jauna menininkė mano pasirinkusi lengvai įsimenamą, vizualiai gražiai atrodantį slapyvardį – Anrą įsidėmėti kur kas lengviau nei jos tikrąją Raževaitės pavardę.
„Malonu, kad atpažįsta už nuopelnus, o ne todėl, kad vakarėlyje avėjai „Jimmy Choo“ batais ir esi graži“, – sakė A.Anra.
Aneta tikisi, kad žiūrovų pamėgti pagal jos pjeses pastatyti spektakliai „Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ – tik graži didelės karjeros pradžia.
Geriausia motyvacija siekti daugiau – 15 metų vyresnio vyro dailininko, scenografo ir režisieriaus Gintaro Makarevičiaus sėkmė.
„Trokštu pasivyti Gintarą. Nenoriu visą laiką tūnoti jo šešėlyje“, – nebijo prisipažinti Aneta.
Keisti savo pavardę į meno pasaulyje garsią vyro pavardę Aneta nepanoro. Tada išsivaduoti iš sutuoktinio įtakos ir šešėlio būtų dar sunkiau.
– Aneta, jūsų abiejų spektaklių režisierius ir scenografas – Gintaras. Kaip reaguojate į kalbas, kad spektakliai pagal jūsų pjeses statomi ne todėl, kad jos puikios, bet todėl, kad esate G.Makarevičiaus žmona?
– Kartais girdžiu kalbant, kad esu tik mergaitė, gavusi gerą vyrą. O ką, gauti gerą vyrą taip paprasta? (Juokiasi.)
Gintaras yra savo poziciją turintis menininkas. Jam nereikia kurti spektaklių pagal mano pjeses vien tam, kad mane ištrauktų į dienos šviesą.
Jei jis režisuoja tai, ką parašau, tai tik todėl, kad jam ta pjesė patinka. O aš žinau, jog jis geriausiai supranta, ką norėjau pasakyti savo kūriniu. Jei jis nebūtų mano vyras, vis tiek svajočiau dirbti su tokiu žmogumi.
– Vieni labai giria jūsų kūrybą, kiti ją peikia.
– Niekada visiems neįtiksi. Garsus lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius yra pasakęs: „Vienas idiotas, kurio nuomonė tau absoliučiai nesvarbi, pasako ką nors blogo tarp tūkstančio komplimentų ir tu pamiršti visus tuos komplimentus – tegalvoji apie tą vieną kritiką“.
Sutinku su juo. Bet supykusi lėkščių nedaužau. Nesu choleriška. Kai susinervinu, išeinu pasivaikščioti. Vasarą mėgstu sėdėti lauko kavinėse – parūkyti, užsisakyti puodelį kavos ir stebėti žmones.
Be to, man padeda vieno labai artimo žmogaus kažkada mestelėta frazė: „Aneta, visa tai – tik buitis, o mes į viską turime žiūrėti filosofiškai“.
Jauna dramaturgė neslepia rašanti tik tuomet, kai ją aplanko mūzos.
Pirmąjį savo kūrinį romaną „Katinas Temzėje“ Aneta rašė šaltomis žiemos naktimis.
Knygoje nėra nė vieno sakinio, parašyto dieną.
O pjesę „Bestija žydrom akim“ Aneta rašė karštomis vasaros dienomis. Čia – nė žodžio, parašyto naktį. Tuomet rašyti įkvėpė vienatvė, saulė, karštis.
„Bet labiausiai įkvepia menas. Poezija, filmai, dailė, šiuolaikinio meno parodos, kelionės, operos, kurių įrašų namuose turiu begales.
Labai mėgstu Operos ir baleto teatrą. Gal todėl, kad mama vaikystėje mane vesdavo sekmadieniais į visus vaikiškus spektaklius.
Tačiau svarbiausia kūrybos mūza – meilė. Tikiuosi, ir aš esu mūza Gintarui“, – šyptelėjo prieš 7 metus ištekėjusi moteris.
Dviejų menininkų santuoka – laimingai pasibaigęs dėstytojo ir studentės meilės romanas.
Tuomet antrakursei Dailės akademijos studentei Anetai būsimasis vyras dėstė tapybą.
Kai Anetai reikėjo pasirinkti, apie kurį menininką rašyti kursinį darbą, ji nė akimirką nedvejojo – rašys apie dailininką Gintarą Makarevičių.
Kursinis darbas buvo puikus pretekstas pakviesti į akį kritusį dėstytoją išgerti kavos ir artimiau susipažinti.
„Jis man labai patiko. Nuo pat pirmos akimirkos“, – savo kėslų neslėpė Aneta Anra.
Jauna moteris iki šiol pažodžiui gali cituoti pirmąjį telefono pokalbį su būsimuoju vyru: „Laba diena, dėstytojau. Skambina viena jūsų studentė, kuri jums šiandien atnešė pripaišiusi angeliukų. Gal atsimenate?“
Dėstytojas gerai prisiminė. Žavi studentė jau buvo atkreipusi išsiskyrusio vyro dėmesį. Tuomet Gintaras jau ketverius metus gyveno vienas po skyrybų su menininke Egle Rakauskaite.
Per siaubingą pūgą ėję susitikti į „Paryžiaus“ kavinę Vilniuje ir pasikalbėti apie kursinį darbą, tą vakarą Aneta ir Gintaras nė žodeliu neužsiminė apie mokslo planus.
O netrukus mergina lydėjo Gintarą į tarptautinę meno parodą Vokietijos Frankfurto prie Maino mieste.
Daugiau Dailės akademijos auditorijose Aneta ir Gintaras nesusitiko. Tačiau netrukus kartu apsigyveno, o po 7 mėnesių draugystės susituokė.
„Atsargiai su tais menininkais. Ar žinai, kiek jis tokių kaip tu turi?“ – susirūpinusi dukters santykiais su 15 metų vyresniu ir kartą jau išsiskyrusiu vyru perspėjo Anetos motina.
Netrukus vieną ankstų ketvirtadienio rytą be jokių iškilmingų ceremonijų ir šampano jos vienturtė 22 metų duktė, liudijant aktoriui Arūnui Sakalauskui, sumainė aukso žiedus su „nepatikimuoju“ menininku.
– Gintarą vadinate tikruoju gyvenimo mokytoju. Jis jus skatino rašyti. Esate dėkinga jam už galimybę savo pjeses paversti kūnu – spektakliais.
Bet pjeses rašote visai kitam – bestijai žydromis akimis – aktoriui Andriui Bialobžeskiui. Kodėl kuriate spektaklius tik jam?
– Rašydama „Katiną Temzėje“ negalvojau, kad pagrindinį katino vaidmenį atliks Andrius. Bet „Bestiją žydrom akim“ iš tiesų rašiau Andriui. Bendravimas su juo paskatino mane parašyti šią pjesę.
– Bestija žydromis akimis – pats mėlynakis Andrius. Ką jis prisidirbo, kad vienoje trumpojoje žinutėje, skirtoje jums, taip apibūdino save?
– Kartą manęs vieno interviu metu paklausė, kodėl Bialobžeskis „Katine Temzėje“ vaidina katiną. To paties paklausiau ir Andriaus: „O kodėl tu katinas, nors nemurki, nesimeilini?“
Tada jis save ir pavadino bestija žydromis akimis. Pamaniau, tai puikus pavadinimas mano naujajai pjesei.
– Vilniuje vykusioje knygų mugėje jus ir A.Bialobžeskį buvo galima matyti vaikštinėjančius meiliai susikibusius už parankių. Gal kalbos, kad užkariavote žydrų akių bestijos širdį, – ne iš piršto laužtos?
– Aš maniau, kad tik mano vardas žinomas. Nemaniau, kad žmonės žino, kaip aš atrodau (juokiasi). Su Andriumi mes daug laiko praleidžiame kartu. Juk kartu dirbame. Be to, jis labai įdomus.
Jeigu turėtume ką slėpti, nevaikščiotume viešumoje. Aš ir su savo draugėmis vaikštau apsikabinusi. Bet argi tai ką nors reiškia?
– Gintaras nepavyduliauja?
– Tikiuosi, kad pavyduliauja (juokiasi). Kadangi mano vyras – menininkas, jis taip pat bendrauja su daug žmonių. Bet aš nepavydžiu, kai jis mėnesiui išvažiuoja į Paryžių ir ten susitinka su kuo tik nori.
Jei imtų kamuoti paranoja, kodėl tu išėjai su Pjeru ar Žana, nemanau, kad būtų gerai. Gyvenimas kartu nėra vienas kito kontroliavimas. Nemanau, kad visur reikia vaikščioti kartu susikibus už rankų. Aš mėgstu būti viena.
Dažnai į vakarėlius su Gintaru einame atskirai. Tada visi puola klausinėti, ar mes susipykome. Lietuvoje visi į tokius dalykus jautriai reaguoja.
– Gintaras vis dar dėsto Dailės akademijoje. Nebaisu, kad gali atsirasti kita žavi antrakursė, panorėsianti apie jūsų vyrą rašyti kursinį darbą?
– Visaip gali būti. Jeigu taip įvyks, vadinasi, taip lemta. Tikiu likimu. Gyvenime nieko nevyksta šiaip sau. Žmones savo kelyje sutinkame dėl tam tikrų priežasčių. Tokių dalykų negali nei suplanuoti, nei nuspėti.
Niekada netikrinu savo vyro telefono – neskaitau žinučių, laiškų. Neklausinėju, kas jam skambina, kur buvo, kodėl grįžo dviem valandomis vėliau nei ketino. Netgi neklausiu, kada grįš.
Bet pavydo jausmas iš tiesų stimuliuoja. Jei vyras mano, kad niekur nedingsi, tik pasirišusi prijuostę kepsi varškėčius ir sėdėsi prie lango jo laukdama, nėra gerai. Kai kyla grėsmė, kad galbūt kažkas kitas nuvilios, imame labiau vertinti vienas kitą.
– Ar tai, kad du menininkai po vienu stogu negali išsitekti, yra tik neteisingas stereotipas?
– Kai pradėjome kartu kurti, buvo visko. Ir baisių konfliktų, ir isterijų. Bet kai galutinis rezultatas geras, vadinasi, buvo verta pyktis.
Negaliu įsimylėti žmogaus, kuris man nėra autoritetas. Gintaro klausausi išplėtusi akis. Man įdomi jo kūryba. Gal todėl mudviem nėra sunku gyventi kartu.
Be abejo, juntame 15 metų amžiaus skirtumą. Bet gerąja prasme.
Tiek, kiek sužinojau iš jo, nebūčiau sužinojusi penkiose dailės akademijose. Jis pradėjo imti mane į pasaulines meno parodas. Pažinau šiuolaikinio meno žvaigždžių.
Kažkada juokaudama Gintarui pasakiau: „Jei kada nors su tavimi išsiskirsiu, ieškosiu trisdešimt metų vyresnio vyro“.
Didelis privalumas, kai vyro gyvenimo patirtis kur kas didesnė už moters. Gyvendama su vyresniu išvengiu problemų, kurių patiria mano draugės su bendraamžiais vyrais.
Mums su Gintaru nekyla ginčų dėl tokių paprastų dalykų kaip buitis. Mums „dzin“, jei perdegė elektros lemputė.
Gal Gintaras viską vertina kitaip dėl to, kad daug laiko gyveno užsienyje. Kosmopolitiškumas suteikia žmogui tam tikrą užtaisą. Tuomet kitaip gyveni, kitaip bendrauji.
Po kelionių visuomet grįžti kitoks. Kai kino festivalyje paplaukioji jachta kartu su garsiuoju režisieriumi Pavelu Pavlikovskiu ar įspūdingąja aktore Juliette Binoche, pamatai visiškai kitokį pasaulį.
Nuotaikos Lietuvoje kartais mane veikia neigiamai. Čia daug priešiškumo, pavydo, pagiežos, susireikšminimo ir įsitikinimo, kad daug kas neįmanoma.
– Svajojate išvykti gyventi į užsienį?
– Visą gyvenimą gyvenu Vilniaus Žvėryno rajone. Mano dabartinius ir vaikystės namus skiria vos 5 minučių kelias pėsčiomis. Nedaug pasistūmėjau per gyvenimą (juokiasi).
Važiuoti gyventi kitur reikia tuomet, kai savo šalyje esi ko nors pasiekęs, turi statusą. Aš jo dar neturiu. Gintaras galėtų išvažiuoti. O aš? Važiuočiau kaip jo uodega? Norėčiau ir aš ko nors pasiekti, kad nereikėtų kokiame Paryžiuje sėdėti namie ir laistyti gėlių.
Jausmas, kad esi žymaus menininko šešėlyje, nemalonus ir slegiantis. Anksčiau ši nuotaika persmelkdavo labai dažnai. Ypač nuvažiavus į pasaulines parodas, festivalius.
Žurnalistai apspitę klausinėja Gintarą, fotografai pleškina, o aš stoviu kamputyje ir galvoju: „Dieve, čia juk mano vyras. O kas aš? Tik vargšė mergaitė?“
Gintaro draugai – žmonės, kurių darbus studijavau akademijoje. Neretai girdėdavau, kaip jie Gintarui sako: „Tavo jauna graži žmona“. Būti vien jauna graži žmona nenoriu.
– O mama nenorėtumėte tapti? Ar jūsų planai – tik pelnyti pripažinimą ir šlovę?
– Pagalvoju apie motinystę. Bet mane gąsdina tai, kad negalėčiau gyventi taip, kaip noriu. Juk kai būnu viena, tik spagečius valgau.
Net sūrio patarkuoti tingiu (nusijuokia). Jei negaliu savimi pasirūpinti, kaip galėčiau pasirūpinti dar kuo nors?
Turiu būti garantuota, kad galėčiau gyventi ir viena. Tačiau vis dar nesijaučiu esanti pakankamai savarankiška.
Juk aš net darbo normalaus neturiu. Pjesės, spektakliai – šiandien yra, o kaip bus rytoj? Mano gyvenime dar trūksta stabilumo.
– Jūs pati vaidinote spektaklyje „Katinas Temzėje“. Knietėjo paragauti aktorės duonos?
– Aš ten nevaidinau. Buvau savimi. Juk ten – mano pačios gyvenimo istorija. Mano nuomone, scenoje turi vaidinti tikri profesionalai, todėl to niekada nedaryčiau.
Bet kine mielai vaidinčiau – juk čia visai kita specifika, dubliai, montažas. Jei mane pakviestų, būčiau laiminga. Bet koks darbas kine – filmuotis, rašyti scenarijų ar stovėti anapus kameros – yra geriausias pasaulyje.
Teatras taip pat yra savotiškas rojus. Bet niekada nežinai, kada jis virs pragaru.
* * *
Karjeros perlas – pjesė „Karjera“
Aneta Anra (Raževaitė) gimė 1980 metais Vilniuje.
Metus studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką.
Vilniaus dailės akademijoje studijavo menotyrą. 2004 metais gavo menų bakalauro diplomą. Dabar ten pat mokosi magistrantūroje.
Režisieriaus G.Makarevičiaus dokumentinio filmo „Žiemos paralelės“ scenarijaus bendraautorė.
Vaidina filme „Scena“ (režisierius D.Narkevičius, 2007 m.); atlieka pagrindinį vaidmenį filme-spektaklyje „Katinas Temzėje“ (režisierius G.Makarevičius, 2008 m.).
2007 metais pagal romaną „Katinas Temzėje“ parašyta pjesė „Karjera“ laimėjo Nacionalinio dramos teatro pjesių konkurse. Pagal ją buvo parodytas spektaklio eskizas.
2008 m. leidykla „Versus aureus“ išleido Anetos Anros romaną „Katinas Temzėje“.
Šiuo metu pagal jos pjesę „Bestija žydrom akim“ Jaunimo teatre Vilniuje rodomas to paties pavadinimo monospektaklis.