Jaukų Paryžiaus viešbučio „Lutetia“ barą, kuriame susitikome su M.A.Corticchiato, glostė jauki pianino muzika. Šiemet šis kairiojo Prancūzijos sostinės kranto viešbutis švenčia 100-metį. Ta proga Marco turėjo sukurti išskirtines žvakes ir patalynės kvepalus.
„Į kvepalus pagalvėms įdėjau apelsinų žiedų, kad padėtų užmigti“, – pasakojo draugiškas ir linksmas 49 metų kūrėjas.
Kvepalai, kaip ir jis pats, emocingi, aistringi, ryškaus, jokio komercinių nuolaidų nepripažįstančio charakterio.
„Nemėgtu drungnų reakcijų. Man patinka, kai žmogus sako, jog štai šitų kvepalų negali pakęsti, o ne abejoja sakydamas – kodėl gi ne?“ – aiškino kūrėjas. Išsižiojęs galėtum jo klausytis ištisas valandas.
Vieną po kito išmėginau visus M.A.Corticchiato sukurtus kvepalus – po du mėginius per dieną. Vienus itin pamėgau, kiti 10 sužavėjo, o dar vienų kvapo nepakenčiu nuo pirmos iki paskutinės jų natos.
– Turite chemijos mokslų daktaro laipsnį. Kas jus atvedė į kvepalų pasaulį?
– Nuo mažų dienų siekiau išsiaiškinti, kaip augaluose pasigamina aromatai. Kodėl jie tokie skirtingi? Kodėl tas pats augalas skirtingu metu ar net paros laiku kvepia vis kitaip?
Gimiau Maroke, kur kvapų pasaulis nuostabus. Atostogas leisdavau aromatingoje Korsikos saloje (Prancūzija). Mano tėvas iš ten kilęs.
Nuo vaikystės jodinėju. Arklio aplinkoje yra begalės kvapų – gyvulio, jo prakaito, balno odos, šieno, šiaudų, mėšlo.
Prabėgus daugeliui metų po psichoanalizės seansų supratau, kad chemija susidomėjau būtent dėl kvapų.
Iš pradžių dirbau tyrimų laboratorijoje, domėjausi kvapiaisiais augalais ir aromato išgavimu.
Vėliau baigiau garsųjį tarptautinį kvepalų kūrėjų institutą Isipca Versalyje. Dabar ten dirbu dėstytoju.
– O kaip įkūrėte savo kvepalų namus?
– Domėjausi eteriniais aliejais ir aromaterapija. Norėjau sukurti ekologiškų produktų liniją SPA. Bet neradau, kas finansuotų tokį projektą. Man buvo pasakyta, kad tokie produktai neturi ateities, nes jais domisi tik keli atsipūtę hipiai.
Taip pamažu pasukau kvepalų kūrimo link ir parengiau „Parfum d’Empire“ projektą, kurį įgyvendinau 2003 metais.
– Kodėl kvepalų namus nutarėte pavadinti „Imperijos kvapu“, o ne monarchijos, demokratijos ar kito politinio režimo?
– Mane domina ne viena ar kita imperija, o kvepalams gaminti ištisus tūkstantmečius naudojamos natūralios žaliavos. Dėl jų žmonės leisdavosi į tolimas ekspedicijas ir net kariaudavo.
Kvepalai pirmiausia buvo naudojami dėl dvasingumo. Žmonės degindavo kvapiąsias medžiagas atgailaudami arba prašydami globos. Į dangų kylantis degančių sakų ar kvapių šakelių debesėlis būdavo tarsi dialogas su Dievu.
Kita svarbi kvapiųjų medžiagų paieškos priežastis – vilionės ir erotika. Mano „Imperijos kvapas“ – akies mirktelėjimas japonų režisieriaus Nagisos Oshimos erotinei dramai „Jausmų imperija“.
– Kvepalų neskirstote į vyriškus ir moteriškus. Kodėl?
– Man kvepalai neturi lyties. Manau, jog skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra rinkodaros triukas. Tokius kvepalus lengviau parduoti, nes klientas jaučiasi saugesnis.
Skirstymas į lytis atsirado drauge su nauja socialine klase – buržuazija. Net buvo atsiradę kvepalų blondinėms, brunetėms, dieninių ir vakarinių.
Bet Vakarų šalyse rožių ir jazminų kvapas laikomi moteriškais, o Artimuosiuose Rytuose šių gėlių kvapais mėgaujasi vyrai.
Todėl skirstyti kvapus į moteriškus ir vyriškus man atrodo senamadiška. Kvepalai patinka arba ne. Viskas.
– Kodėl visus savo kvepalus pilstote į tos pačios formos flakonus ir visus parduodate už tą pačią kainą?
– Kvepalų kaina, nori to ar ne, lieka vadybos argumentas. Daugeliui žmonių mažiau kainuojantys kvepalai reiškia blogesnius, ir atvirkščiai. Aš stengiuosi to išvengti. Noriu, kad mano klientai visą dėmesį telktų į kvepalus, o ne į buteliuką ar kainą.
– Kaip įsivaizduojate savo klientus?
– Pats su klientais beveik nesusiduriu. Kvepalų platintojai man sako, jog mano kūrinius perka tiek vyrai, tiek moterys. Maniau, jog mano kvepalai labiau patiks brandaus amžiaus žmonėms, tačiau platintojai tvirtina, jog taip nėra.
Mano kvepalus nelengva parduoti. Pirma, neskirstau jų į vyriškus ir moteriškus. Antra, su kiekvienu kvapu bandau papasakoti istoriją.
– Kaip atsiranda jūsų kvepalai?
– Po baisių kančių! Man visuomet sunku padėti tašką. Pasakyti, kad daugiau nieko nebekeičiame ir kvepalus jau reikia gaminti bei parduoti. Baisu! Tuos pačius kvepalus galėčiau tobulinti visą gyvenimą.
Todėl turiu nusistatyti konkrečią datą. Bet kai ta nustatyta diena artėja, puolu į depresiją. Ima kankinti abejonės. Palengvėja, kai ta baisioji užsibrėžta diena praeina.
– Sukūrėte 12 „Parfum d’Empire“ kvepalų rūšių. Kurie jums, jų tėvui, patys mėgstamiausi?
– Tie, kuriuos tuo metu kuriu. Esu nedoras tėvas (juokiasi). Visą dėmesį ir energiją sutelkiu į naują vaiką. Dėl jo kankinuosi, o kitus pamirštu ir apleidžiu.
– Kodėl neleidžiate sau pailsėti, kurį laiką nekurti ir nebesikankinti?
– Tokiu atveju nustočiau gyventi! Nors ir kentėdamas, noriu gyventi (juokiasi). Nuolatos ieškoti naujų gerų žaliavų.
– Kvepalams reikia ir sintetinių medžiagų?
– Sintetika išties būtina. Ji išryškina natūralias natas. Pastarosios – kaip stora siena, kurią būtina suskaldyti sintetika.
Savo studentams nuolatos kartoju, jog šių laikų parfumerija atsirado, kai natūralios medžiagos buvo pradėtos maišyti su sintetinėmis. Puikus šio derinio pavyzdys – „Chanel 5“.
– O kokiais kvepalais pats kvepinatės?
– Išvis nesikvepinu. Tarp kvapų praleidžiu visą dieną – jie man įgrysta. Kiekvieną vakarą prieš išeidamas iš laboratorijos paskutinio mėginio papurškiu ant dešinės, o priešpaskutinio – ant kairės rankos tarp nykščio ir smiliaus.
Vairuoju vis pauostydamas tai dešinę, tai kairę ranką. Tą patį darau ir sportuodamas – bėgiodamas rankas kilnoju iki nosies.
Grįžęs namo nusiprausiu ir susiruošęs į miestą nebenoriu kvepintis. NE-BE-NO-RIU.