Religingoje šeimoje užaugęs Žydrūnės vyras namuose griežtai laikosi košerio tradicijų. Peržengusi savo naujųjų namų, esančių šalia Tel Avivo, slenkstį ir gavusi instrukcijas, kaip nuo šiol reikės elgtis virtuvėje, Žydrūnė kiek nustebo.
Gyvendama Lietuvoje ji nesidomėjo žydų tradicijomis, nes nenorėjo iš anksto susikurti jokių lūkesčių ar kaip nors ypatingai nusiteikti.
– Ar jau išmokote šeimininkauti pagal toroje aprašytas nuostatas, kurių uoliai laikosi tikintys izraeliečiai? – paklausiau prieš du mėnesius į Šventąją Žemę atitekėjusios lietuvės.
– Pirmą dieną mano vyras parodė spinteles, kuriose sudėti indai, skirti pieno produktams, ir tie, iš kurių valgoma mėsa ir žuvis. Kad būtų lengviau susigaudyti, lėkščių spalvos ir raštai – skirtingi.
Juk žydai ne tik nevalgo kiaulienos, bet pieno ir mėsos patiekalams naudoja visiškai skirtingus indus, puodus ir stalo įrankius.
Nežinodamas kašrutinių produktų derinimo taisyklių, gali patekti į rimtą bėdą.
Gamindama maistą atsiklausiu vyro, ar konkretus ingredientas tinka ruošiamam patiekalui.
– O kas būna, jei iš nepatyrimo suklystate?
– Esu įdėjusi sviesto į mėsos patiekalą, o žydai nemaišo mėsos ir pieno produktų. Bet nutylėjau, ir niekas to nė nepastebėjo.
Tačiau sunkiausia man susitaikyti su tuo, jog desertą galima valgyti praėjus ne mažiau kaip trims valandoms po pagrindinio patiekalo.
Jau spėjau pasiilgti kvapaus kiaulienos šašlyko, tačiau namuose valgyti tokio maisto man turbūt neteks. Kiaulienos į košerinę virtuvę atsinešti nevalia.
Gal ateityje reikės namuose įsirengti trečią spintelę su tik man ir mano maistui skirtais indais ir įrankiais.
Košerinis maistas – tik viena kardinaliai pasikeitusio Žydrūnės gyvenimo pusė.
Dar gyvendama Vilniuje menininkė laikėsi susikurto darbo ir poilsio režimo, o sekmadienius visuomet skirdavo bendravimui su draugais ir artimaisiais.
Izraelyje tokių laisvadienių moteris turi du: gerbdama religingo vyro įsitikinimus, Žydrūnė kartu su juo šeštadieniais švenčia šabą, o sekmadienį – pirmą žydų darbo savaitės dieną – skiria savo poilsiui.
– Kaip elgiatės, kai per šabą žydams negalima nieko dirbti, draudžiama jungti net elektros prietaisus ar uždegti šviesą? Tą dieną negalima nutolti ir nuo savo namų toliau nei kilometrą.
– Mūsų su vyru gyvenimas tomis dienomis iš tiesų sustoja. Aš žydų tradicijas gerbiu, bet esminės reikšmės joms neteikiu.
Tuo tarpu netoli gyvenanti mano anyta, be galo religinga moteris, dažnai ateina patikrinti, kaip mes laikomės šabo draudimų.
Vieną tokį šeštadienį atėjome pas anytą į svečius. Mano palaidinės iškirptė buvo kiek didesnė nei derėtų religingai žydei, todėl vyro motina kaipmat parūpino man šalį prisidengti.
– Tad kokios veiklos imatės, kai parai namuose išjungiamas televizorius ir įsigalioja draudimas paspausti bet kokį mygtuką.
– Pasiimu knygų, nešiojamąjį kompiuterį ir lekiu prie jūros. Negaliu atsidžiaugti kasdien šviečiančia saule, šiluma ir smėlėtu paplūdimiu.
Izraelio klimatas man – bene didžiausias svetimos šalies geroji savybė.
Žydrūnė netolimoje ateityje ketina į vyro gimtinę perkelti ir savo veiklą, kuri ją išgarsino.
Dizainerė jau susirado keletą nagingų meistrių, padėsiančių įgyvendinti įmantrius kūrybinius sumanymus.
Lietuvė susitiko su keleto parduotuvių savininkais ir parodė jiems savo kuriamus drabužius, teiravosi apie izraeliečių mėgstamas spalvas.
– Ar jūsų kūryba įtiko izraeliečių skoniui?
– Savo parduotuvėse jie pageidautų matyti daugiau baltos, alyvinės ir juodos spalvos gaminių.
Jau pradėjau kurti vestuvinių suknelių kolekciją, kurią tikiuosi įamžinti garsiosios Masados pilies griuvėsių fone.
Tiesa, jau sulaukiau naujosios šeimos narių pastabų, kad mano kuriamos suknelės turėtų būti kuklios, nekeliančios geidulių ir tinkamos religingoms nuotakoms. Bet aš neketinu riboti savo kūrybinio polėkio.
– Kas jums gali padėti lengviau integruotis į žydų bendruomenę?
– Netrukus pradėsiu lankyti intensyvius hebrajų kalbos kursus. Kad prabilčiau hebrajiškai, labiausiai laukia mano anyta: ji pasiruošusi perduoti daug paslapčių ir pamokymų, kaip derėtų elgtis jos religingo sūnaus žmonai.
Be to, ji tikisi, kad laikui bėgant aš apsispręsiu pakeisti ir tikėjimą.