Erin — tikra amerikietė. Moteris gimė saulėtojoje Kalifornijoje, o prieš atvykdama į Lietuvą 15 metų su šeima gyveno Vašingtono valstijoje, lietingajame Sietle. Jos vyras Saulius (43 m.) — lietuvis. Prieš aštuonerius metus susituokusi pora augina du berniukus — penkerių Mykolą ir dvejų Nikitą.
„Mano vyras — lietuvis, tačiau iš Lietuvos emigravo dar sovietmečiu. Kartu mokėmės koledže, ten ir susipažinome. Amerikoje gyvenome daugelį metų, o vieną dieną nusprendėme kraustytis į Lietuvą. Dar neaišku, kuriam laikui čia apsistojome. Kas žino, gal tik metams, gal dešimčiai“, — sako E.Stevens.
Sprendimas kraustytis į vyro gimtinę nebuvo spontaniškas. Pora ilgai apie tai svarstė, kol vieną dieną pardavė savo namą Sietle ir išvyko.
„Žinia, kad išvykstame, mano tėvų labai nenustebino. Tėtis labai mėgsta keliauti, todėl pasakė, kad bus smagu apsilankyti Lietuvoje. Mama truputį nerimavo, nes nelabai nutuokė, į kokį pasaulio kraštą išvažiuoju“, — nusijuokia kūrėja.
Pati Erin žinojo, kur yra Lietuva. Koledže ji kurį laiką studijavo politiką ir ekonomiką, todėl buvo susidūrusi ir su mūsų šalies istorija.
Lietuvoje moteris pirmą kartą lankėsi prieš dešimtmetį. Jau tada jai didelį įspūdį paliko žmonės gatvėse.
„Pirmą kartą vykdama į Lietuvą nežinojau, ko tikėtis, bet man patiko. Buvo keista, kad žmonės gatvėse nesišypso, bet atrodė jie nuostabiai. Tiek vyrai, tiek moterys pasitempę, pasipuošę. Amerikoje daugiau dėmesio savo išvaizdai ir aprangai skiria didelių miestų gyventojai, o mažesniuose daugelis vaikšto taip, kaip lietuviai į sporto sales“, — užsimena moteris.
Išgąsdino šalta žiema
„Tai buvo šalčiausia žiema per visą mano gyvenimą“, — nusijuokia E.Stevens pasakodama apie pirmuosius gyvenimo Lietuvoje mėnesius. Tačiau sniegas ir pasivažinėjimai rogutėmis labai patiko jos berniukams.
„Buvo labai šalta, bet gražu. Aplink daug sniego, balta, ramu. Blogai tik tai, kad rytą ir vakare tamsu. Nors tokiu metu yra puiki proga imtis įvairių darbų“, — pasakoja moteris.
Lietuvoje ji ėmėsi veiklos, kurią mėgo ir gyvendama Amerikoje. Moteris kuria drabužius ir juos parduoda vienoje sostinės dizainerių autoriniais darbais prekiaujančių parduotuvių.
„Džiaugiuosi, kad čia galiu dirbti mados srityje. Ir gyvendama Amerikoje užsiėmiau panašia veikla. Lietuvoje moterys mėgsta puoštis ir man tai labai patinka. Mano drabužiai gal kiek neįprasti lietuviams — labiau rokenrolo, fanko stiliaus, bet smagu, kad žmonės domisi mano siūtais drabužiais“, — šypsosi moteris.
Į susitikimą ji atėjo vilkėdama originalia palaidine, siūta iš senų vyro marškinių ir dailiai sujuosta dviem kaklaraiščiais.
„Man labai patinka perkurti drabužius, suteikti jiems antrąjį gyvavimą. Tam tinka ir seni vyro marškiniai, kaklaraiščiai. Tokie drabužiai yra ir gražūs, ir praktiški“, — sako E.Stevens.
Iš praeivių gatvėje amerikietė išsiskiria gal tik plačia šypsena. Moteriai iki šiol keista, kad lietuviai taip mažai šypsosi. Tačiau svetimoje šalyje ji nesijaučia vieniša.
„Lietuvoje žmonės labai malonūs ir draugiški, tiesiog turi juos geriau pažinti. Kad su tavimi bendrautų, reikia šiek tiek laiko. Čia žmonės kitokie nei Amerikoje, bet nesakau, kad man nepatinka. Įvairių yra — vieni nori bendrauti, klausia, iš kur aš, kiti užkalbinti į klausimus atsako tik vienu žo džiu: „taip“ arba „ne“, — nusijuokia ji.
Kalbos barjeras netrukdo
Kalbėti lietuviškai E.Stevens mokosi bendraudama su aplinkiniais žmonėmis, klientais, žiūrėdama televizorių ar klausydamasi radijo. Kūrėjos rankinėje yra ir anglų-lietuvių kalbos žodynėlis, kad prireikus galėtų pasitikslinti žodžius.
Vyresnėlis sūnus Mykolas puikiai kalba lietuviškai, todėl kalbos barjero nejaučia. Jaunėlis Nikita daugiausia laiko praleidžia su mama, todėl geriau kalba angliškai, tačiau moteris džiaugiasi, kad vaikai puikiai prisitaikė naujoje šalyje.
„Jie lanko darželį, berniukams patinka auklėtojos, grupės draugai. Lietuvoje darželiai kitokie nei Amerikoje. Čia vaikams skiriama daug vietos žaidimams“, — sako moteris.
E.Stevens džiaugiasi pavasariu. Tik gyvendama Lietuvoje ji pamatė, kaip keičiasi metų laikai.
„Atrodo, kad tik neseniai buvo šalta, žiema, o dabar — pavasaris, šilta, gera. Man tai — visiškai nauja patirtis. Lietuvoje daug gerų dalykų, pavyzdžiui, turgus, kuriame gali nusipirkti rūkytos mėsos. Man patinka, kad čia labai tvirtos tradicijos. Rudenį žmonės važiuoja į miškus — uogauja, grybauja, pavasarį soduose patys augina daržoves. Čia viskas kitaip nei Amerikoje, tačiau nėra taip, kad man kas nors nepatiktų“, — sako ji.
Moteris jau suspėjo paragauti ir lietuvių virtuvės patiekalų: cepelinų, kugelio, koldūnų ir kitokių.
„Man patinka lietuvių maistas, tačiau jo daug nevalgau, — nusijuokia E.Stevens apglėbdama savo liekną liemenį. — Mėgstu ruošti spagečius, meksikiečių virtuvės patiekalus, įvairiausias salotas.“
E.Stevens neslepia, kad kartais ilgisi savo namų Amerikoje, tačiau ji dar nežino, kiek laiko gyvens Lietuvoje. Kol kas kūrėjai čia sekasi — moteris gali užsiimti mėgstama veikla, daugėja klientų, o ir sūnūs nenuobodžiauja.
„Man smagu, kad čia galiu įgyvendinti savo idėjas. Bet nesakau, kad nebegrįšime į Ameriką. Niekada nesakau „niekada“, — šypsosi dizainerė.