Baldų ir interjero detalių stilių diktuoja populiarios Londono interjero parduotuvės „Heal’s“, „Habitat“, „The Conran Shop“, universalinė „John Lewis“, kurioje dažniausiai apsiperka vidutinė klasė? Vargu. Nes tai – masinė produkcija. O „masinis“ savaime tolygu „nemadingam“.
Juolab kad Londonas nuo seno garsėja kaip ekscentriškumo, originalumo, svaiginančio kūrybingumo sostinė, kurioje užgimusios idėjos vėliau sklinda po visą pasaulį. Tačiau sutiksite ir su tuo, kad dažnai metus žvilgsnį į interjero fotografiją, iškart galima pasakyti: „Šis būstas – Londone.“
Tad „londoniškumą“, tą mirksniu atpažįstamą karkasą, kurį vėliau madingas šeimininkas aplipdo kaip įsigeidęs, pirmiausia kuria pati erdvė – jos proporcijos, kambarių tūriai ir aukščiai, vaizdai pro langus.
Ir netgi čia vieno bendro vardiklio Londonui neįmanoma nustatyti, mat miestas istoriškai yra sulipęs iš daugybės skirtingų dalių ir priemiesčių. Tokių skirtingų, kad nugabenk Londoną pažįstantį žmogų užrištomis akimis į centrinį Rytų Londoną, į kokį Klerkenvelą ar aplink Old Stritą, ir atsimerkęs jis iškart pasakys, kur esąs – išduos renovuoti fabrikai ir dirbtuvės, paversti madingais butais ir „loftais“.
Balti, senoviški, tinkuoti Belgravijos fasadai ir šviesios erdvės aukštomis lubomis skirsis kaip nuo Šiaurės Londono rajono Primrouz Hilo prabangių šeimyninių namų su ūksmingais, į šlaitą kylančiais sodais.
Bet jų nesupainiosi su ne mažiau prabangiais šeimyniniais namais ir jų sodais, esančiais, tarkime, Čizike (Chiswick). Čia visas gyvenimas ne kyla į kalną, o leidžiasi tikrais rojaus sodeliais Temzės link, dukart per parą užliejančios juos savo vandenimis. Tad nenuostabu, kad namų varteliai yra užsandarinti guma. Didelė tikimybė, kad tokių namų gyventojas kolekcionuoja upės peizažus ar meno kūrinius su vandens paukščiais.
Vos už penkių minučių pėstute – vėl kitas gyvenimas, šįkart – tiesiai ant vandens, Hamersmito krantinėje prišvartuotose baržose su jų rūkstančiais kaminais ir bohemiškais savininkais.
Plaukime į rytus upės žiočių link ir pamatysime visiškai kitokį gyvenimą pietiniame Temzės krante: Bermondsio rajono daugiabučiuose spalvingais balkonais ar naujai pastatytuose būstuose su terasomis Londono Dokų rajone, kur įsikūrę daug Sičio profesionalų ir dizainerių.
Jie ir kitų kūrybinių profesijų atstovai yra okupavę tokius iš pirmo žvilgsnio kraupius betono monstrus kaip „Barbican“ gyvenamasis kompleksas ar Noting Hilo pakraštyje esanti „Trellick Tower“ 31 aukšto klaikybė su lifto šachta išorėje.
Teneapgauna suodžiais aprūkusi pastato išorė – viduje rasite supermadingus, stilingais brangiais baldais apstatytus, architektų įrengtus butus, priklausančius daugeliui garsių BBC vardų, dizainerių ir architektų.
O štai garsusis dizaineris Tomas Dixonas sumanė įsirengti namus apleistame vandentiekio bokšte, kurį šiuo metu rekonstruoja.
Tad madingas butas Londone prasideda nuo, kaip britai sako, „location, location, location“. Vieta nebūtinai turi būti brangiame ar prestižiniame rajone, tačiau privalo turėti aiškiai išreikštą, stilingą urbanistinį charakterį su tradicija ir būdinga erdve. Tad jau geriau ekscentriškas apleistas vandentiekio bokštas nei beveidis patogus šeimyninis namukas vidutinės klasės priemiestyje, kokių – milijonai.
Dokai, atnaujintas fabrikas, senovinių apartamentų kompleksas, barža, betoninis daugiabutis su kvapą gniaužiančia panorama, apleista aristokrato vila – bet kas bus geriau už masinę vidutinybę, jei norite Londone gyventi madingai!
O kaip madingas londonietis įrengia ir apstato savo svajonių būstą, tai jau jo fantazijos ir galimybių reikalas.
Čia yra du pasirinkimai. Brangusis, kai įdiegiamos pažangiausios technologijos ir samdomi progresyviausi architektai. Tačiau šiais laikais tuo nedaug ką nustebinsi. Ypač kai Londone užbaigiamas turbūt vienas prašmatniausių Europoje gyvenamųjų kompleksų – kompanijos „Candy and Candy“ ir architekto Rogerio Fosterio kūrinys „One Hyde Park“.
Butuose, kurių kaina sieks apie 80 milijonų svarų sterlingų, durys atsivers reaguodamos į savininko akies vyzdį, o apartamentų pokylių salę vienu mygtuko spustelėjimu bus galima paversti baseinu.
Todėl daugelis renkasi individualumą ir originalumą, išeities tašku laikydami jau minėtą erdvės ypatingumą ir atmosferą.
Netikėti, šiuolaikiški, ekscentriški sprendimai – sveikintini, tačiau vis dėlto rafinuotas britas niekada neišlups, pavyzdžiui, originalių senovinio buto medinių grindlenčių ir nepakeis jų naujomis keraminėmis plytelėmis ar laminatu. O lubų su autentiška sietyno gipsatūra nepavers pakabinamosiomis su halogenais, kaip dažnai pasielgia naujieji lietuvių turčiai.
Neseniai atnaujinant 14,2 mln. vertės „Kent House“ namą Hamersmito krantinėje, ten buvo įrengta naujausia sporto salė, atviras ir uždaras baseinai, daugybė kitų šiuolaikiškų patogumų, tačiau kiekviena sena grindlentė, senoviniė riešutmedžio puošmena ar raižinys buvo užkonservuoti ir išlaikyti. Kaip ir fasado plytos, menančios 1762 metus – restauruotos, joms sugrąžinta originali gelsva spalva.
Madingo londonietiško buto interjere pirmuoju smuiku neabejotinai grieš meno kūriniai. Tad prie vertingo meno kūrinio specifikos (kartais ryškaus kontrasto principu) bus derinamos interjero medžiagos, baldai ir bendras erdvės stilius. Todėl XVII amžiaus olandų tapytojo kūrinys gali puošti tyčia grubiai tinkuotą sieną, poparto darbas – atsidurti derančių senovinių „chinoiserie“ stiliaus tapetų fone, o neoninis Tracey Emin darbas – pakibti virš Viktorijos laikų židinio.
Baldus madingas londonietis rinksis taip pat vienetinius. Ir ne tik šiuolaikinių gamintojų, bet ir vardinius retro stiliaus: Arne Jacobseno ar Charleso Eameso kėdes, o gal aukcionuose sumedžiotą autentišką Le Corbusier kūrinį.
Madingai norinčių gyventi asmenų, bet ne milijonierių reikmėms Londone puikiai tarnauja „Alfie’s Antiques Market“ ar „Old Cinema Antiques“ sendaikčių parduotuvės, prekiaujančios puikiais autentiškais 6–7-ojo dešimtmečio baldais, tarsi atkeliavusiais iš filmų apie Džeimsą Bondą.
Tačiau ir nuosaikesnio stiliaus mėgėjai nepražus. Jų skonį vis dažniau patraukia stilingi „šiurkštūs“ sendaikčiai, atkeliavę iš praėjusio amžiaus fabrikų ar dirbtuvių, – geležiniai stelažai, lentynos, stalai. Lygiai kaip ir vis dar mėgstami sagomis „sušaudyti“ „Chesterfield“ stiliaus ar antikvariniai baldai, kurie atnaujinami kuo keisčiausiais ar madingiausiais apmušalais.
Prasidėjus naujam dešimtmečiui, kuri nors konkreti viena interjero tendencija Londone dar nėra paėmusi viršaus.
9-asis dešimtmetis interjere buvo siejamas su etninėmis tendencijomis – Indijos, Japonijos, Afrikos, Maroko motyvais (kaltiniai metalo šviestuvai, ryškiaspalvė tekstilė, spalvų sprogimas, Budos statulos, lakuoti baldai, dembliai).
Praėjęs dešimtmetis – su neobaroko atgimimu ir visomis įmanomomis jo interpretacijomis (krištolo sietynai, Liudviko XV stiliaus kėdės, dekoruoti veidrodžių rėmai).
Pastaruosius kelerius metus žavėtasi brutalizmu ir penkiasdešimties metų senumo retro, o šiuo metu jaučiamas tam tikras lūžis, padiktuotas, deja, ir pablogėjusios ekonominės padėties.
Sunkmetis londoniečius verčia įsirengti namus ne vaikantis mados, o pasitelkiant tai, kas nepaklūsta jokioms tendencijoms, – savo pačių individualizmą ir fantaziją. Ir, žinoma, humoro jausmą.
Argi be jo galėjo atsirasti vieni madingiausių šiuo metu tapetų – kompanijos „Timorous Beasties“ kūrinys? Tai – klasikinio prancūzų „toile de Jouy“ tekstilės rašto ironiška interpretacija, kurioje XVIII amžiaus piemenėliai ir piemenaitės pakeisti Londono peizažais su benamiais ir chuliganais. Kainuojantys, beje, ne taip jau ir pigiai – 100 svarų sterlingų už tapetų ritinėlį.
Tačiau kitą šiuo metu madingą (ir jau netgi nuvalkiotą) interjero aksesuarą – Antrąjį pasaulinį karą menantį plakatą su užrašu „Keep Calm and Carry On“ („Išlikite ramūs ir tęskite, ką pradėję“) galite įsigyti už 5 svarus sterlingų. Ir pasikabinti jį savo būste kaip namų šūkį. Nesvarbu, kur – Londone ar Vilniuje.