Dekoratorius, dizaineris ir architektas Ph.Starckas – tikras stebukladaris. Viską, ko jis tik imtųsi, lydi neabejotina sėkmė. Paryžiaus baldų ir interjero mugė „Maison & Objet“ Ph.Starcką neseniai išrinko 2010 metų kūrėju.
„Man patinka atverti žmogaus smegenų duris“, – kartoja neišsemiamą vaizduotę, fantaziją ir valiūkiškumą demonstruojantis 61 metų kūrėjas. Sakoma, kad tą nenumaldomą norą nuolat svajoti ir visko prisigalvoti jis paveldėjo iš tėvo aeronautikos inžinieriaus.
Ph.Starckas neretai lyginamas su režisieriumi. Viešbučių ir kitų patalpų interjerą jis kuria pagal tai vietai sugalvotą istoriją. Pagal tikrą kino filmo arba spektaklio vertą scenarijų.
Šio prancūzo vardas pamažu buvo pradėtas linksniuoti 1976 metais.
Skurdaus Paryžiaus priemiesčio Montrėjaus diskoteka „La Main bleue“ staiga pasakiškai išpopuliarėjo, tapo madingu klubu ir net pačių išrankiausių paryžiečių traukos centru. Pasirodo, šios keistos ir bauginančios vietos, tikros kultūrų maišalynės interjerą sukūrė „kažkoks“ tada dar niekam negirdėtas Ph.Starckas.
Po poros metų kūrėjo pagalbos jau paprašė žinomas Paryžiaus klubas „Bains Douches“. Ir neapsiriko.
O į tikrąją rampų šviesą Ph.Starckas pateko 1984 metais, kai Jeanas Louis Costes’as sostinės centre atidarė savo vardu pavadintą kavinę. Ją buvo patikėta įrengti Ph.Starckui.
Kaip rašė dienraštis „Liberation“, šiuo interjeru dizaineris įrodė, kad reikalo esmę suvokia ne tik greičiau už visus kitus, bet ir geriau. Ph.Starckas pataikė tiesiai į dešimtuką – į pinigus, blizgučius ir pasipuikavimą mėgstančios tuometės epochos širdį.
„Costes“ kavinės interjeras su milžiniškais laiptais ir jų viršuje tiksinčiu laikrodžiu, kuris tarsi skaičiuoja ne vien laiką, bet ir pinigus, buvo fotografuotas tūkstančius kartų.
Šis interjeras tapo Ph.Starcko tramplinu į pasaulinę šlovę. Prancūzą ėmė kviestis visas pasaulis. Užsakymų maratonas prasidėjo Niujorke.
1988-aisiais šiame mieste dizaineris sukūrė „Royalton“, o po poros metų – „Paramount“ viešbučių interjerą. Abu jie ir vėl puikiai atitiko to laikotarpio dvasią.
Paskui darbai Honkonge, Majamyje, Los Andžele, San Fransiske. Vienas naujausių Ph.Starcko Paryžiuje sukurtų interjerų – viešbutis ir restoranas „Mama Shelter“ ant Menilmontano kalvų.
Kai Ph.Starcko klausiama, kodėl jam patinka kurti įvairius projektus, jis šelmiškai šypsodamasis atsako: „Kad leisčiau laiką, kol užaugsiu ir įgysiu tikrą profesiją.“ Dizainas jam – tarsi vaikiškas žaidimas.
Kodėl šis prancūzas gana prieštaringai vertinamas? Viena priežasčių galėtų būti jo požiūris į dizainą. Sakoma, kad Ph.Starckas išrado „demokratinį dizainą“. Jis buvo pirmasis, kuris dizainerio kurtus vienetinius baldus ir namų apyvokos daiktus ėmė leisti didžiulėmis partijomis, kad jie taptų pigesni, prieinamesni masėms.
Taigi Ph.Starckas dažniau nei kiti dizaineriai kritikuojamas turbūt dėl to, kad jo darbus daugelis žino ir atpažįsta. Juk ne vienas yra susigundęs ne itin praktišku, tačiau išvaizdžiu iki kaulų čiulpų išgrynintu ir nugludintu, jokio kampučio ar šiurkštesnės vietos neturinčiu jo kūriniu: peiliu, apsiaustu nuo lietaus, keista citrinų sulčių spaudykle, plastikine „Kartell“ firmos kėde.
Ph.Starckas pasižymi neįtikėtinu produktyvumu. Kiek jis yra sukūręs interjerų, suskaičiuoti gal dar ir įmanoma. Bet kiek kėdžių, stalų, dantų šepetukų, durų rankenėlių, jachtų ir burlaivių, virtuvės įrankių ir net makaronų formų – sunkiai.
Prieš porą metų Prancūzijos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga dizaineris sukūrė ir pinigą – proginę dviejų eurų monetą.
„Suvokiau, kad mano gyvenimas susideda iš vieno sukurto produkto per dieną! Tai tapo kvailio gyvenimu. Savo smegenis pardaviau velniui“, – prieš keletą metų dienraščiui „Liberation“ prisipažino dizaineris.
Duok, Dieve, dizainui daugiau tokių „kvailių“ ir tokią kūrybinę galią turinčių žmonių. Ne veltui, be guru ir panašių etikečių, specialistai šį prancūzą dar vadina ir cunamiu – viską nušluojančia kūrybos jėga, kuriai lygių kol kas nėra.