Dabar ekranuose – jau antroji ilgametražė juosta „Seksas ir miestas 2“. Filmų kritikai negaili pylos naujajam kūriniui. Jie prikiša filmui sąmojo stoką, pasigenda serialui buvusio būdingo „piršto laikymo ant pulso“ ir šmaikščių socialinių provokacijų (nors politiškai korektiškiems asmenims ir ypač musulmonams geriau naujojo filmo nežiūrėti).
Tačiau pakalbėkime apie šio filmo madą ir stilių. Juolab kad į didžiuosius ekranus kartais patenka filmai, reikšmingi būtent dėl mados ir drabužių. Apmaudu, kad vis rečiau pasitaiko tokių grynuolių, kur puiki režisūra dera su įsimintinais kostiumais, kaip, pavyzdžiui, režisieriaus Louis Bunuelio sukurta ir dizainerio Yves’o Saint Laurent’o aprengta „Dienos gražuolė“.
Arba Alaino Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“ su Coco Chanel kurtais drabužiais ar Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“, išpopuliarinęs baltus marškinius, karė kirpimą ir „Chanel“ nagų laką „Rouge Noir“ spalvos.
Vis dėlto ne mažesnį įspaudą nei minėta klasika madoje bei kultūroje paliko ir „Sekso ir miesto“ televizijos serialas bei abu filmai.
Pirmiausia vien todėl, kad siužetuose neveidmainiaujama, dirbtinai nesikuklinama ir pseudointelektualiai neapsimetinėjama, kad mada šiuolaikinei miestietei – nesvarbi. Seriale šmaikštūs, sąmojingi, aktualijų prisodrinti dialogai kūrė tikrą šventę ausims, o beprotiški dizainerių drabužių deriniai – akims.
Nemažai jaunų pradedančiųjų dizainerių tapo žinomi tik todėl, kad serialo stilistė Patricia Field jų drabužiais aprengdavo herojes.
Serialui įsibėgėjus buvo filmuojama ne kur kitur, o „Dior“ mados namuose Paryžiuje. Šaukiama gatvės plėšikui: „Atimk viską, tik ne mano „manolus“!“ Vaisiaus vandenys herojei nubėgo tiesiai ant naujutėlių „lubutenų“, ir tikros madingų batų aistruolės suprato pridėtinį šių momentų komizmą bei ironiją. Kaip ir taiklų pasišaipymą vienoje serijoje iš „gyvenimo prasmę atradusios“ mamytės, kuri vakarėlyje pavagia Kerės aukštakulnius.
Seriale draugės perleistas susitikimas su madingu kirpėju Mirandai tapo išsigelbėjimu nuo depresijos po gimdymo, o rausva ruso dovanota „Oscar de la Renta“ suknelė tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu perdėtos romantikos taurę.
Filme „Seksas ir miestas“ Ponas Nuostabusis peršasi įteikdamas „Manolo Blahnik“ batelį, o „Sekse ir mieste 2“ Šarlotės dukrytė pasimėgaudama raudonu sirupu pažymi mamos baltą vintažinį „Valentino“ sijoną.
Smagiausia tai, kad ir kokia svarbi mada būtų „Sekse ir mieste“, kartu ji neužkeliama ant sureikšminto pjedestalo, iš jos dažnai pasijuokiama, į ją žiūrima žaismingai.
Mada filme – smagus, malonumą teikiantis žaidimas, be kurio gyvenimas būtų tikrai liūdnesnis ir pilkesnis. Todėl visiškai nereikia jaustis kaltai, jei tau patinka naujausio modelio bateliai.
Todėl iš tiesų „Seksui ir miestui“ galima priskirti nuopelną, kad visą dešimtmetį ir net ilgiau moteris mokė žaisti mada, eksperimentuoti, džiaugtis, nebijoti drąsių derinių ir originalumo, kokį siūlė serialo stilistė P.Field, visoms keturioms herojėms parinkusi ir žaismingus, ir kartu individualius įvaizdžius.
Turbūt būtų sunku rasti antrą tokį serialą ir filmą, šitaip demokratizavusį madą visame pasaulyje ir užkrėtusį ja moteris nuo Amerikos iki Uralo. Ne veltui minios merginų traukė į filmų premjerą prieš tai išgėrusios kokteilį „Cosmopolitan“, o petį papuošusios didžiule dirbtine gėle – Kerės mėgstamu aksesuaru.
Naujausiame „Sekse ir mieste 2“ stilius, ko gero, groja pirmuoju smuiku. 95 milijonų dolerių biudžeto nepagailėta prašmatniems interjerams. Yra epizodų, filmuotų Abu Dabį imituojančiame naujutėliame Marakešo viešbutyje „Mandarin Oriental Jnan Rahma“. Tai – duoklė begėdiškos rytietiškos auksinės prabangos gerbėjams. Saikingesnio, elegantiškesnio stiliaus mėgėjams – epizodai iš Kerės „buto“ Niujorke.
Atskirą vietą filme užima ir Niujorko mados šventovė – universalinė parduotuvė „Bergdorf Goodman“.
Didžiausią biudžeto dalį suryja „Halston“ prekės ženklas. Beveik vien šio prekės ženklo drabužiais rengiasi Sarah Jessica Parker. Tai nenuostabu: juk ji yra šių mados namų bendrasavininkė.
Kultinius 1970-ųjų mados namus „Halston“, kurių drabužiais mielai rengėsi Bianca Jagger ir Andy Warholo klubo „Studio 54“ gražuolės, neseniai atgaivino žymi verslininkė Tamara Mellon, „Jimmy Choo“ kompanijos savininkė.
Asimetriškos šilko džersio suknelės su viena petnešėle, plisuoti plevenantys sijonai, haremo stiliaus kelnės dvelkia su niekuo nesupainiojamu, bet atnaujintu retro stiliumi. O po filmo premjeros pasaulio sostinių parduotuvėse jau sudaryti sąrašai norinčiųjų įsigyti baltą Kerės vilkimą „Halston“ suknelę. Kaip, beje, ir raudonpadžius auksaspalvius „Christian Louboutin“ batelius.
Kas dar? Kadangi filmas buvo kuriamas dvejus metus, jame ir justi to laikotarpio mados sezonų grietinėlių grietinėlė. Tai – musulmonės, po nikabais vilkinčios drabužius iš naujausios „Louis Vuitton“ kolekcijos. Dar – „Yves Saint Laurent“ aukštakulniai „Tribute“, „Alexander McQueen“ rausva suknelė, puošta virvutėmis, „Vivienne Westwood“ lagaminai ir „Louis Vuitton“ rankinis bagažas, „Bottega Veneta“ rankinės, „Dior“ marškinėliai ir suknelės, „Balenciaga“ basutės ir, žinoma, oranžinė „Hermes“ stručių odos „Birkin“ rankinė, kuri patenka į labai komišką situaciją.
Žodžiu, pasijuokti ir paganyti akis tikrai yra į ką.