Dažnai moteris sau griežtai taria: „Nuo šiol sportuosiu.“ Ir nusiteikia uoliai dirbti, kad pasiektų dažniausiai užibrėžiamą tikslą - sulieknėti, sustangrinti kūną. Visa tai mus varo į neviltį.
- Bet jums pavyko sportą paversti malonumu?
- Kai priartėjo trisdešimtmetis, pastebėjau, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles, su kuriomis teko jau anksčiau susipažinti bei susitaikyti gimus dviems sūnums.
Žinojau, kad nuolatinis fizinis aktyvumas yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik sporto salės neviliojo. Reikėjo „kažko“, kas taptų maloniu nuolatiniu užsiėmimu - leistų pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, pakylėtų nuotaiką, suteiktų jėgų ir subtilių išgyvenimų.
Be to, gyvenimas mieste diktuoja salygas: laiko nedaug, o rezultatų norisi greitai. Kai atradau kalanetiką, jogą, pilatesą, širdyje sukirbėjo, kad galiu įgyvendinti savo norus. Mankšta gali būti ir maloni, ir efektyvi! Lyg du viename, ko dar ir nebuvau sutikusi.
Ir tam, pasirodo, nereikia nei geležinių svarmenų, nei neaprėpiamų plotų, nei vandens kompleksų...
Likus mėnesiui iki trisdešimtojo gimtadienio, norų sąraše pirmoje vietoje įsirašiau „Jaunystė ir jos išsaugojimas (bent 10-čiai metų)“, - sušypsena prisimena Aistė. - Po pusmečio atidariau savo svajonių studiją.
- Iš kur atėjo tokios įkvepiančios idėjos?
- Dirbdama biure nuo 9 iki 18 valandos ieškodavau prasmės. Kam mes tai darome? Kodėl nedarome to paprasčiau, greičiau, efektyviau? Kodėl turiu sėdėti iki 18 valandos, jei darbus baigiau 16 valandą?
Šie klausimai vertė keisti savo gyvenimą.
Į rankas kaip tik pateko linksmai iliustruota knygelė „How to have kick-ass ideas“ („Kaip gauti „įspiriančių“ idėjų“ , autorius Chris Barez-Brown. - Red.). Pajutau tikrą spyrį į minkštą vietą. Neliko, kur trauktis. Ėmiau veikti.
Ne vienas sakė: „Aiste, tu ir drąsi!“. Užsidegimas „čia ir dabar“ pagauti savo laimės paukštę, darboviečių kaita, skyrybos. Savo noru atsidūriau „antikomforto“ zonoje - likau gyventi studentų bendrabučio 15 kvadratinių metrų kambaryje su 5 ir 3 metų vaikais.
Su baltu pavydu stebėjau jaunus, šviesius, išmintingus, atradusius savo pašaukimą žmones. Mąstydavau, ką turiu sužinoti, perskaityti, išmokti, patirti, kad tokia galėčiau būti ir aš.
Komunikacijos ir informacijos studijų magistro diplomas nuvedė mane į interneto projektų sferą. Tačiau kolegų pastabos „Aiste, tau ne vieta už kompiuterio“ vis dažniau rasdavo sąskambį su viduje tūnančia nuojauta„Taip! Noriu žmonių, emocijų, šypsenų, o ne beveidžio kompiuterio ekrano!“.
Likus vienumoje ausyse skambėdavo vieno draugo žodžiai: „Kas tau vaikystėje kėlė juoką, šypseną? Dėl ko buvo gera džiūgauti?“. Atėjo nušvitimas: mane džiugindavo šokiai.
Vaikystė, paauglystė, jaunystė užpildyta jais. Bet negi keisiu profesiją? Ir kartą šovė mintis pasisiūlyti šokių studijoje dirbti komunikacijos specialiste. Šokių studija, kurioje laisvalaikiu mokiausi salsos sutiko!
Atsiradusi laisvė improvizuoti ir toliau augino norą pažinti daugiau.
Atradau kalanetiką, bičiulis pasiūlė atidaryti studiją. Ir vėl pastovų atlyginimą, mėgiamą darbą iškeičiau į savo norą. Džiaugiuosi kolegomis, kurie tuo noru patikėjo - investavo ir pinigus,
ir laiką.
- Ką reiškia tos jūsų atrastos harmoningos treniruotės?
- Tai lengvas ir malonus kūno treniravimas bei lieknėjimas be streso ir net be prakaito. Per tokias treniruotes - jogos, pilateso, kalanetikos, kūno balanso ir jų derinių - judame lėtai, ramiai, ritmingai kvėpuojame, stipriname vidinius raumenis, siekiame kūno ir
proto vienybės.
Sąmoningai treniruotei reikia susikaupti, konroliuoti judesius, kvėpuoti ir tikėti gyvybinės, laisvosios energijos buvimu.
- Tačiau tą patį siūlo ir sporto klubai.
- Atskirų užsiėmimų tikrai rasime sporto klubuose. „Stimulus“ niekada netaps sporto klubu. Sukūrėme naujadarą „treniruočių studija“, nes siūlome naują būdą rūpintis savo kūnu patiriant malonumą.
Dažna mūsų narė - niekada prieš tai nesportavusi moteris arba, kaip lankytojos pačios įvardija, „tinginė sporto atžvilgiu“.
Mankšta mūsų studijoje - tai lyg mažos jaukios šeimyninės kepyklėlės atradimas, prieš tai patyrus sekinantį apsipirkinėjimą beasmeniuose prekybos centruose. Ši mintis ne mano - vienos studijos narės.
Pas mus neskamba tranki muzika. Taupome lankytojų laiką. Jei skuba, vidutiniškai užtrunka 1 val. 20 min. (valanda mankštai, po 10 min.persirengimti).
Didžiausias skirtumas tarp mūsų studijos ir sporto klubų - savijauta po to treniruotės. Raumenų mankštinimas yra tik fizinė veikla, ja galima užsiimti ir namuose. Mes siūlome dar ir itin malonią atmosferą.
Dalijamės dienos įspūdžiais, vaišinamės obuoliais, morkomis, ridikėliais ir net topinambais.
Rengiame paskaitas apie sveiką mitybą, apie gebėjimą pamilti save, net sportines stovyklas.
Kartą lipome ant prekybos centro „Europa“ stogo - pasimėgauti treniruotėmis iš „paukščio skrydžio“.
- Visa galva pasinėrus į mėgstamą darbą, turbūt mažai laiko lieka šeimai?
- Stengiuos dirbti taip, kad namiškiai mane atpažintų, - juokiasi Aistė. - Gyvenu taip, kad pastebėčiau auga sūnūs ir darosi vis labiau savarankiški.
Jie jautrūs mano nuotaikai. Išvydę šypseną visada sako: „Mama, tu linksma“. Vadinasi, jiems svarbu matyti mamą laimingą.