Šiam erdvių meistrui ir jo studijos šedevrams priklauso tokios Londono vietos kaip garsusis juodai auksinta elegancija garsėjantis restoranas „The Wolseley“ Pikadilyje, „chinoiserie“ motyvais dekoruotas alyvinių atspalvių „Artesian“ baras „The Langham“ viešbutyje, neseniai rekonstruotas „The Connaught“ viešbučio baras ir apartamentai.
O kur dar legendinis „The Claridge’s“ baras ar tokie restoranai kaip „Locanda Locatelli“, „Nobu Berkeley“, „Marcus Wareing“, „J.Sheekey“ arba įžymybių pamėgtas naktinis klubas „Cabaret’s Prophecy“.
„The Berkeley“ viešbučio žydrojo baro („The Blue Bar“) interjeras, kuriame Davidas Collinsas kruopščiai išsaugojo legendinius lipdinius, o sienų plokštėms suteikė rafinuotą žydrą spalvą – vadinamąją „Luytens The Blue“, sukėlė tikrą sensaciją. Baras buvo atidarytas 1999 metais ir iškart tapo geidžiama įžymybių vieta.
Būti pamatytam žydrajame interjere tapo gero tono ženklu. Madonna, tuo metu kaip tik užmezgusi romaną su savo dabar jau buvusiu vyru Guy Ritchie ir įsikūrusi Londono Merilebouno rajone, kalbama, taip susižavėjo „The Blue Bar“, kad D.Collinso paprašė sukurti panašų interjerą ir jos Londono buveinėje.
Ar tai – tiesa? „David Collins Studio“ savo kuriamų gyvenamųjų interjerų neviešina – paiso klientų konfidencialumo. Tad „Stiliaus“ buvo atsiprašyta ir maloniai pasiūlyta medžiagą iliustruoti viešų interjerų vaizdais.
Vis dėlto atrodo, kad Madonnos namų interjerą tikrai kūrė „David Collins Studio“ – tą liudija kai kurių laimingų žurnalistų, patekusių į žvaigždės namus, pasakojimai. Anot jų, iš tiesų Madonnos namuose yra žydroji svetainė, tiksliai atkartojanti „The Berkeley“ viešbučio barą.
Apie kitus D.Collinso gyvenamųjų namų interjerus galima tik spėlioti. Tik viena aišku: paviešinus savininkų pavardes, atsiskleistų ir jų įspūdinga finansinė padėtis. Mat rafinuoti, šiek tiek „art deco“, šiek tiek Japonijos ir Kinijos stiliumi dvelkiantys viešieji interjerai stebina nerėksmingomis, bet nepaprastai ištaigingomis medžiagomis.
Pavyzdžiui, „The Blue Bar“ baras, už kurio pilstomi gėrimai, yra iš baltojo onikso, grindys – iš krokodilo odos raštais spaustos odos.
Restoranas „The Wolseley“ dekoruotas prabangiu rytietišku juodu laku ir aukso folijos akcentais.
„Artesian“ bare kėdės ir sofos – iš prabangios natūralios alyvinės odos, veidrodžių rėmai – sidabruoti, o baras – tarsi tikras gėrimų altorius. Jis, kaip ir išraiškingi šviestuvai, atkartoja „Chippendale chinoisserie“ – XVIII amžiaus Didžiojoje Britanijoje buvusį populiarų Kinijos įkvėptą ir britų adaptuotą stilių.
Tačiau kartu yra ir visiškai modernus XXI amžiaus interjeras, nieko bendra neturintis su tiesiogine imitacija. Juk D.Collinsas yra tikras pavyzdys, kaip pagarba tradicijai ir jos išmanymas gali būti perkelti į šiuolaikišką, net madas diktuojantį interjerą.
Galbūt todėl paprastai bet kokioms naujovėms besipriešinantys ir tradiciją gerbiantys britų džentelmenai, įpratę užsukti popietės viskio ir pasklaidyti laikraščio į tokius barus kaip „The Connaught“ ar „The Claridge’s“, kur dar ateidavo jų tėvai ir seneliai, visai nebuvo šokiruoti D.Collinso interjero pokyčių – jie atpažino pagarbą senajai vietos dvasiai.
O ultramadingas šiuolaikinis jaunimas – prabangių įspūdžių besivaikantys jauni finansininkai, pramogų pasaulio žvaigždės ir mados dizaineriai šias vietas pamėgo už aukštą klasę ir tradicijas, nė iš tolo nedvelkiančias naftalinu.
Galima teigti, kad dabar Londonas be Davido Collinso viešųjų erdvių nebūtų Londonas. Tačiau suklystume tokio lygio dizainerį vadindami vien britų dizaineriu.
D.Collinsas jau yra tapęs pasauliniu kūrėju. Naujausi jo projektai – „Ritz Carlton“ apartamentai Bankoke, viešbučiai Los Andžele ir Niujorke – „London West Hollywood“ ir „London NYC“ šio Airijoje gimusio dizainerio tradicijų žaidimus perkelia į visai naują kontekstą.
D.Collinso filosofija, kaip jis pats sako, paprasta: „Norėjau sukurti tokį paslaugų paketą, kad pas mane atėjęs klientas gautų viską iš karto – nuo sumanymo iki pat menkiausios užbaigiamojo etapo detalės. Man svarbu ir konstrukcija, ir šviesa, ir tekstūra.“
Kurdamas interjerą viešbučiui ar restoranui jis sakosi kreipiąs dėmesį į viską – net į tai, kaip juda aptarnaujantysis personalas. Į tai, kad kai kurie žmonės nori būti matomi, o kiti pageidauja intymumo.
Galbūt dėl to gero skonio vertintojai, kalbėdami apie įvairiais apdovanojimais įvertintą interjero architektą bei dizainerį Davidą Collinsą, vienbalsiai pripažįsta, kad jis padarė tikrą revoliuciją viešbučių ir restoranų versle. Galima tik įsivaizduoti, kaip pasisekė jo privatiems klientams.