Kaip padėti žmogui tapti laimingesniam? Kaip išsaugoti pelnytą pasitikėjimą? Kodėl vieni sugeba valdyti savo gyvenimą, o kiti palūžta? Visi šie ir dar daugiau klausimų nuolat knibžda 39 metų medikės galvoje.
Dešimt metų psichiatre dirbanti moteris žengė naują žingsnį. Prieš kelis mėnesius ji pradėjo dirbti privačioje klinikoje – pirmoje Lietuvoje, kurioje pacientai ne tik konsultuojami ir gydomi ambulatoriškai, bet, esant reikalui, jiems gali būti pasiūlytos ir stacionarinės paslaugos.
Jos asmeninis gyvenimas, atrodo, telpa į vieną sakinį: aštuoniolika metų ištekėjusi už advokato Gintaro Rusecko, su juo augina penkiolikamečius dvynius Karolį ir Emilę bei didžiuojasi savo broliu – vienu garsiausių šiuolaikinių pasaulio menininkų Žilvinu Kempinu.
„Vos brolis išmoko kalbėti, vis tauškėjo būsiąs dailininkas. O aš niekaip nesuvokiau savo pašaukimo. Tik šeštaisiais medicinos studijų metais, kai buvo dėstomas psichiatrijos kursas, pajutau, kad tai – mano sritis.
Atsigavau, nėriau stačia galva. Atrodė, kad mano kelyje užsidegė žalia lemputė, kviečianti gilintis, eiti pirmyn, nesustoti“, – prisimena Ramunė. Nors su broliu skiria atstumas – jis su šeima gyvena Niujorke, daug keliauja, emocinis ryšys išliko be galo stiprus.
„Seku brolio gyvenimą, juo domiuosi. Kai Žilvinas sukūrė instaliaciją „Tūba“, kuri pernai buvo pristatyta Venecijos bienalėje, buvau pirmoji, kuri į ją pateko!
Ar kada nors broliui pavydėjau pasaulinės šlovės? Ne, tik mėgstamo užsiėmimo – kūrybos, už kurią jis dar ir pinigų gauna. O dabar jau pati galiu tvirtinti: psichiatrija – mano mėgstamas darbas, o psichoterapija – pomėgis.
Man visuomet patiko stebėti žmonės, jų klausytis. Taigi savo pomėgį paverčiau veikla. Tuo su Žilvinu esame panašūs – galime save vadinti laimės ir sėkmės kūdikiais“, – sakė Ramunė.
Moteris psichiatre dirba jau dešimt metų.
„Man ši sritis įdomi tuo, kad galiu bendrauti su žmonėmis. Dar įdomiau, kai žinau, kad niekada gyvenime nesutiksiu dviejų vienodų žmonių: su vienodais likimais, vienodomis reakcijomis, vienodomis mintimis. Prisiliesti prie pacientų gyvenimo istorijų – lyg perskaityti įdomią knygą. Tai įtraukia ir užburia“, – tvirtino gydytoja.
Pagarbiai ir šiltai apie savo darbą kalbanti Ramunė ilgą laiką dirbo Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje.
Sukaupta patirtis ėmė mirkčioti tarsi raudona lemputė ir signalizuoti: gydytojos gyvenime neužtenka veiklos tarp ligonių diagnozių ir vaistų.
Moteris pastebėjo, kad vis daugiau laiko ėmė skirti pacientams, bendravimui su jų giminėmis, nors tokios būtinybės ir nebuvo. Ramunė suprato, kad ją traukia ir psichoterapija, kurios studijas baigė.
Moteris psichoterapeute privačiai dirba ne vienerius metus, todėl apsispręsti pereiti į privačią kliniką jai nebuvo sunku.
Ji žinojo, kad privati klinika, skirtingai nei valstybinė, padės palaikyti ryšį su pacientu, užtikrins darbo tęstinumą. Krūvis bus mažesnis, o ryšys su pacientu – stipresnis, nuoseklesnis.
Privati klinika su stacionariu skyriumi yra visiškai naujas žingsnis Lietuvos psichiatrijos istorijoje. Ramunei buvo patikėtos klinikos vedėjos pareigos, todėl ji pati subūrė kolektyvą, kuriuo labai didžiuojasi.
„Džiugu, jog visi gydytojai ir slaugos personalas yra energingi, turintys idėjų ir norintys dirbti, siekti, kad ši klinika taptų jaukiais namais, kad žmonės, prislėgti rūpesčių ir problemų, nebijotų praverti jos durų.
Mes, gydytojai, rytais gurkšnojame kavą lauko terasoje, o kartu su mumis – ir pacientai. Bendraujame, šnekučiuojamės šiltai, nuoširdžiai, be jokių oficialumų.
Norime, kad žmonės čia jaustųsi gerai, žinotų, jog bus saugomas jų privatumas. Ir, žinoma, nebijotų“, – klinikos vizija dalijosi gydytoja.
– O ko jūsų pacientai bijo?
– Dažniausiai – pasmerkimo. Bijo, kad psichiatras, išklausęs žmogaus istoriją, ims jį kritikuoti, smerkti, nurodinėti.
Raktas į paciento širdį – pakantumas ir supratimas. Šiuo požiūriu mano darbas panašus į kunigo misiją.
Aš ištiesiu ranką, o pacientas turi į ją įsikibti, kad galėčiau ištraukti jį iš problemų liūno. Kai sugebi užmegzti tokį pasitikėjimo ryšį, viskas klostosi sėkmingai.
– Žodis „psichiatras“ iš tiesų daugelį baugina. Ateisi, jis skvarbiomis akimis nuskenuos ir sužinos visus tavo kompleksus, baimes, pamatys ligų, kurių net pats neįtari turįs.
– Psichiatras – tai žmogus, kuriam patiki savo gyvenimo istoriją, leidi sau atvirauti tiek, kiek juo pasitiki.
O kaip pacientas gali pasitikėti, kai jo galvoje vis dar ryškus stereotipas – atėjęs į psichiatrinę, beveik nebeturėsi vilties iš ten ištrūkti, tave uždarys. Tokį turime sovietinės psichiatrijos palikimą, kai gydytojui buvo priskiriama nebūtų galių, kad šis prišers vaistais, pavers žmogų daržove, zombiu.
Tačiau viskas kinta, požiūris ir sistema – taip pat. Visi slogūs prisiminimai tegul lieka filmų scenarijuose. Jei atėjote pagalbos, būkite atviri.
Baimė ir bejėgiškumas paralyžiuoja žmogaus norą veikti ir sveikti. Bijodamas kreiptis į psichiatrą žmogus kenčia, problemų vis daugėja, liga ūmėja. Delsti neverta. Namuose gerdamas raminamuosius vaistus nieko gyvenime nepakeisi, gal netgi daugiau žalos pridarysi.
– Psichologas pateikia klausimus, o žmogus pats turi rasti atsakymus. Jis neturi teisės nurodyti, kaip žmogui elgtis. Kokia psichiatro misija?
– Jam irgi svarbu klausti. Jis turi žinoti, įvertinti žmogaus istoriją, jo artimųjų požiūrį į jį patį, į situaciją. Psichiatras yra gydytojas. Jis negali iš vieno paveikslėlio nustatyti diagnozės.
Tik matydamas visą vaizdą gali tiksliai įvardyti, kokios problemos kamuoja pacientą ir kaip jį gydyti. Bendradarbiaudamas su pacientu psichiatras turi atrasti, kas tam žmogui kliudo gyventi, ir pašalinti tai.
– Bet dažnai geri psichoterapeutai būna draugai. Pasidalinai su jais rūpesčiais, palengvėjo, regis, viskas gerai. Net jei antrą kartą užlipi ant to paties grėblio.
– Taip, draugai nušluostys ašaras, kai vėl užminsite ant to paties grėblio. Guosdami ir užjausdami sumažins jūsų skausmą, bet paties grėblio negalės pašalinti. Tam būtinai reikalingas specialistas.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime yra buvę kritinių situacijų, kurios, liaudiškai tariant, nukelia stogą. Streso skalėje artimo žmogaus netektis ir skyrybos užima lyderio pozicijas. Ar daug į jus kreipiasi pacientų, kurie sunkiai susitvarko su asmeninio gyvenimo pokyčiais?
– Taip, daugiausia ateina žmonių, turinčių santykių problemų. Mes esame labiausiai pažeidžiami, įsileisdami kitą žmogų ir patikėdami jam savąjį „aš“.
Kai tas susikurtas pasaulis žlunga, situaciją dažnai apibūdiname taip: slysta žemė iš po kojų, esu šoko būsenos, sutrikęs, palūžęs.
Tačiau žmonės nedrįsta kreiptis pagalbos į specialistą. Vis dar paplitusi nuomonė, kad jeigu einu pas psichoterapeutą, esu nevykėlis, nesugebantis susitvarkyti su savo problemomis.
Specialisto pagalbos taip pat gali prireikti žmogui, kuris jaučiasi atstumtas, vienišas, nesuprastas. Jis gali būti sėkmingai karjerą darantis žmogus, tačiau jausti tuštumą, nematyti gyvenimo prasmės.
Aš visuomet tvirtinu, kad į psichoterapeuto duris pasibeldžia protingi, įžvalgūs žmonės, linkę gilintis, norintys suprasti save.
Juk vieni žmonės turi problemų, bet gyvena kaip stručiai, sukišę galvas į smėlį, nepripažindami, kad jiems blogai.
Nors jiems ne kartą yra apipešioję plunksnas, jie vis tiek šypsodamiesi tvirtina, kad jiems viskas gerai!
Kiti – atvirkščiai: ištraukia galvą iš smėlio ir drąsiai eina ieškoti pagalbos. Kuris iš jų nevykėlis: viską neigiantis ar ieškantis atsakymų?
– Psichoterapeutai žmogaus analizę pradeda nuo knaisiojimosi po jo vaikystę. Kuo ji svarbi? Ar tikrai visų paklydimų, netinkamo elgesio pamato verta ieškoti būtent ten?
– Vaikystėje formuojasi mūsų santykio modelis – požiūris į tėvą, motiną. O jei santykis buvo prastas, jį vis perkeliame iš vienų santykių į kitus, o paskui stebimės, kad niekas gyvenime nesikeičia, kad esame tarsi užburtame rate.
Psichoterapeutas padeda žmogui rasti tą „trumpąjį jungimą“, ištaisyti traumuojančią patirtį. Išėjęs iš psichoterapeuto kabineto žmogus jau gali kurti naujus gerus santykius.
Kai žmogus ieško atsakymų į klausimus, yra didelė tikimybė, kad galima kokybiškai pakeisti jo gyvenimą. Noras gilintis, intelektas ir motyvacija keistis – svarbiausi dalykai, jei norite sėkmingiau ir laimingiau gyventi.
– Ar dažnai darbe susiduriate su situacijomis, kai žmogus savo kitoniškumą priskiria genialumui? Pavyzdžiui, vyras girdi balsus ir visai nenori gydytis, nes laiko save ypatingu, išrinktuoju. Kaip atskiate, kad kalbatės su genijumi, o ne su pamišėliu?
– Girdėti balsus – tik vienas simptomų. Yra visas spektras veiksnių, iš kurių galima nustatyti, serga tas žmogus ar ne.
Pavyzdžiui, jis jaučiasi išskirtinis girdėdamas balsus, netgi jaukiai. Tačiau galbūt jį dažnai apima panika, nerimas, gal jis agresyvus, nesugeba atlikti buitinių pareigų, užmegzti ir išlaikyti ilgalaikių santykių.
Svarbus aspektas – kaip šalia jo jaučiasi artimieji. Galbūt pats žmogus jaučiasi puikiai, tačiau dėl jo elgesio kankinasi artimieji.
Pavyzdžiui, žmogus laiko save didvyriu, jaučiasi šauniai, o iš tiesų butą yra pavertęs landyne, beglobių gyvūnėlių buveine.
Tik įvertinęs visas aplinkybes gydytojas gali suvokti, kur yra norma, o kur – nukrypimas.
– Istorija liudija, kad dažnai genijai jų amžininkams atrodė bepročiai.
– Iš tiesų genialūs žmonės yra kitokie. Kai peržiūri istoriją, matai, kad jie gal ir neatrado kažko stebuklingo, tačiau sugebėjo atitrūkti nuo stereotipinio mąstymo, į reiškinius pažiūrėti kitaip. Taip buvo padaryta begalės atradimų!
O diagnozuoti pamišimą... Sudėtinga. Reikėtų daugybės požymių, rodančių, kad yra psichozinio lygio simptomų (kliedesiai, haliucinacijos), kad pažeidžiamos asmenybės emocijų, mąstymo ir valios sritys.
– Ar duodate pacientams savo mobiliojo telefono numerį?
– Taip, duodu. Jaučiu ir žinau, kad jiems jo gali prireikti. Tik kai konsultuoju pacientą, neatsiliepiu telefonu, bet visuomet perskambinu. Visuomet.
– Apie psichiatro darbą prikurta anekdotų: apie napoleonus, psichiatrinės duris be rankenų, pacientų šokinėjimą į baseiną, kuriame nėra vandens... Ar bičiulių draugijoje pasišaipote iš savo darbo?
– Ne, tokiomis temomis aš nejuokauju. Mano pacientai gyvenimo istorijas patiki tik man ir aš jas saugau. Nenoriu ir negaliu nei jomis dalintis, nei apie savo darbo metodus pasakoti.
O nepažįstamoje draugijoje netgi vengiu sakyti, kad esu psichiatrė. Prisistatau gydytoja.
Man nereikia garbės ir dėmesio. Nėra geresnio įvertinimo nei matyti, kaip sėkmingai klostosi mano pacientų gyvenimas.