Mados diktatoriaus vardas anglui Charlesui Frederickui Worthui iki šių dienų tinka labiau nei bet kuriam jo sekėjui.
Prasigėrusio darbininko ir namų šeimininkės šeimoje 1825 metais gimęs berniukas, atrodytų, galėjo tik pasvajoti, kad vieną dieną galės nusispjauti į aukštuomenės damų pageidavimus – jos bus pasiruošusios mokėti bet kiek, kad tik jas papuoštų garsusis Ch.F.Worthas.
Lygiai taip pat dabar mados kolekcininkai varžosi dėl pirmojo pasaulyje aukštosios mados kūrėjo suknelių. Kuo daugiau jų kolekcijoje, tuo ji vertingesnė.
Ch.F.Wortho vaikystė buvo nepavydėtina – dvylikos metų jis iš gimtojo Linkolnšyro išvyko į Londoną dirbti sandėlio darbininku audinių parduotuvėje.
Alinanti patirtis vėliau jam išėjo į naudą – išmanyti audinius, žinoti, ką iš jų galima sukurti, drabužių modeliuotojams labai svarbu.
Sulaukęs dvidešimties Ch.F.Worthas suprato, kad mada kuriama ne Londone, o Paryžiuje.
1845-aisiais jis įsidarbino prestižinėje per tris aukštus įsikūrusioje audinių parduotuvėje Paryžiuje. Anglakalbis pardavėjas buvo reikalingas bendrauti su pirkėjais iš užsienio, o Ch.F.Worthui tai buvo puiki proga pramokti prancūziškai.
Šilkas, tafta, organza, aksomas ir galybė kitų audinių, įvairiausios suknelių ir skrybėlių puošmenos, pradedant dirbtiniais paukšteliais, baigiant kaspinais ir medžiaginiais gėlių žiedais. Visa tai, ką Ch.F.Worthas siūlė pirkėjams, buvo geriausia, ką tuo metu galėjai rasti Paryžiuje.
Nors moterų ūgis tuo metu vidutiniškai siekė 150 centimetrų, o liemens apimtis, suveržus korsetu, tebuvo apie 50 centimetrų, vienai aukštuomenės damos suknelei pasiūti būdavo sunaudojama nuo 20 iki 50 metrų audinio. Dažniausiai – natūralaus šilko.
Tokios suknelės skersmuo apačioje neretai siekdavo tris metrus. Jų formą padėdavo išlaikyti krinolinas – pūstas, ant stangrių lankelių ištemptas pasijonis.
Moterys atrodė itin grakščiai ir elegantiškai, tačiau turėjo ir daug vargo, pavyzdžiui, norėdamos atsisėsti.
Iki 1855-ųjų, kai buvo užpatentuota pirmoji buitiniam naudojimui pritaikyta siuvamoji mašina „Singer“, suknelės buvo siuvamos rankomis.
Jų priežiūra buvo ne mažiau sudėtinga nei siuvimas.
Keičiamos ir skalbiamos būdavo tik rankovės, kurios užsimaudavo iki alkūnių ar žasto. Damų padėjėjos žinojo įvairių būdų, kaip pašalinti dėmes, bet jei nepasisekdavo išvalyti, perdažydavo sukneles tamsesne spalva, pavyzdžiui, pilką – juodai.
Vienas Ch.F.Wortho darbų salone buvo drapiruoti audinius ant manekeno – taip pirkėjos greičiau juos pastebėdavo ir lengviau įsivaizduodavo, kaip atrodys pasiūtas drabužis.
„Jam šovė geniali mintis demonstruoti audinius ne ant dirbtinio modelio, o papuošti jais simpatišką parduotuvės savininko dukterį Marie Vernet, kurią buvo įsimylėjęs.
Taip pristatyti audiniai būdavo tuoj pat išgraibstomi.
Damos sakydavo: „Kokia originali suknelė! Noriu būtent tokios“, nors tai tebūdavo audinio gabalas“, – nusijuokė A.Vasiljevas.
Būdamas 32-ejų, Ch.F.Worthas Paryžiuje atvėrė savo mados namus – pirmuosius pasaulio istorijoje.
Šis faktas, anot A.Vasiljevo, ne visiems prancūzams yra malonus. Juos kur kas labiau džiugintų, jei aukštosios mados pradininkas būtų prancūzas, o ne anglas.
Pasaulinę šlovę drabužių kūrėjui pelnė netikėta pažintis su imperatoriaus Napoleono III žmona Eugenie.
Išvydusi vieną damą su Ch.F.Wortho pasiūta suknele, imperatorienė įsakė: „Pasakykite Worthui, kad rytoj rytą jis būtų rūmuose.“
Nuo to ryto prasidėjo drabužių kūrėjo ir imperatorienės draugystė. Jis kūrė visas sukneles Eugenie, o tokia klientė – puiki reklama.
Ch.F.Worthas netrukus puošė įtakingiausių Prancūzijos šeimų damas, sulaukė užsakymų iš Anglijos, Italijos, Meksikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Brazilijos, Čilės.
Tik pas vienintelę imperatorienę jis vykdavo pamatuoti. Kitos turėdavo atvykti į saloną arba tiesiog atsiųsti savo matmenis ir čekį.
Kokios spalvos ar kokio silueto suknelė geriausiai tiktų klientei, spręsdavo pats Ch.F.Worthas – į diskusijas su klientėmis jis nesileisdavo.
Mados diktatorius iš moterų aprangos pamažu išstūmė krinoliną, manė, kad tai ne tik nepatogu, nepraktiška, bet ir pavojinga.
Ch.F.Worthas išpopuliarino škotišku vadinamą languotą audinį, nes jis itin patiko imperatorienei.
Nuo Ch.F.Wortho laikų siuvėjas-modeliuotojas imtas vertinti kur kas labiau nei iki tol. Turėti jo siūtą suknelę tapo garbės reikalu.
Tai – pirmasis kūrėjas, ėmęs reguliariai pristatyti suknelių kolekcijas.
„Nuo pat pradžių aukštoji mada, prancūziškai „haute couture“, buvo siejama su monarchija. Damos persirengdavo kelis kartus per dieną.
Progų pasidabinti aukštosios mados kūriniais jos taip pat turėjo ne vieną – puotos, priėmimai, karūnavimo iškilmės, vestuvės, laidotuvės ir dar daugybė kitų.
Suknelės tapo moters padėties visuomenėje rodikliu“, – pakiliai apie praeitį pasakojo A.Vasiljevas.
Dabartis mados istoriką mažiau džiugina. Aukštosios mados funkcija yra pasikeitusi. Ji kuriama tik tam, kad garsintų autoriaus vardą ir skatintų „prêt-á-porter“ – masinės aprangos – pardavimą.
Vidutinė suknelės kaina, anot A.Vasiljevo, „haute couture“ salone – nuo 10 iki 200 tūkst. eurų (34,5–690 tūkst. litų).
Nuo 1920 metų, kai Paryžiuje buvo 35 mados namai, situacija pasikeitė neatpažįstamai. Dabar Paryžiuje yra tik devyni aukštosios mados salonai. Vos šeši jų reguliariai pristato savo kolekcijas.
Kol kas Ch.F.Wortho mados namai yra vieninteliai pasaulyje, be pertraukos dirbę 100 metų. Po įkūrėjo mirties jo verslą iki 1957-ųjų tęsė du sūnūs.
Mados istorijos muziejai ir kolekcininkai varžosi dėl išlikusių Ch.F.Wortho kūrinių ir už juos pasiryžę sumokėti milžiniškas sumas. Šio autoriaus suknelės yra kolekcijos solidumo rodiklis.
Dvi iš dvidešimties Ch.F.Wortho sukurtų suknelių, esančių A.Vasiljevo kolekcijoje, galima pamatyti Taikomosios dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“.
Į mados istoriją Ch.F.Worthas pateko ne tik kaip pirmasis aukštosios mados kūrėjas, bet ir kaip ištikimos kūrėjo ir klientės draugystės pavyzdys.
Kai 1870 metais Prancūzijos ir Prūsijos kare Napoleono III vadovaujama kariuomenė kapituliavo ir imperatorius pateko į nelaisvę, imperatorienė Eugenie pabėgo į Angliją.
Tačiau Ch.F.Worthas iki gyvenimo pabaigos nepamiršo klientės, pelniusios jam šlovę. 25 metus gimimo dienos proga Eugenie iš Paryžiaus dovanų gaudavo naują suknelę.
* * *
Griežtos taisyklės kūrėjams
Terminas „haute couture“, apibrėžtas 1945 metais ir atnaujintas 1992-aisiais, yra reglamentuotas ir saugomas.
Kad galėtų vartoti šį terminą, mados kūrėjai turi:
- kurti drabužius privatiems klientams pagal individualius matmenis;
- turėti ateljė Paryžiuje ar kitoje mados sostinėje, kurioje dirbtų bent 15 nuolatinių darbuotojų;
- kartą per sezoną (du kartus per metus) išleisti drabužių kolekciją ir pristatyti ją spaudos atstovams;
- kolekciją turi sudaryti ne mažiau nei 30 dienai ir vakarui skirtų modelių.