Tačiau rugsėjo 8-ąją žmonės netilpo ant šaligatvių, mados salonai švietė atnaujintomis vitrinomis, o visa gatvė priminė vieną didelį vakarėlį po atviru dangumi. Sveiki atvykę į „London Fashion’s Night Out”!
Žurnalo „Vogue” prieš kelerius metus sumanytą akciją pagimdė krizė – siekta privilioti pirkėjus į mados parduotuves ne sezoninių išpardavimų metu, o naujojo sezono pradžioje.
Tą rugsėjo vakarą parduotuvės dirba ilgiau – iki 23 val., o akcija prasideda 18 valandą – būtent tuo metu, organizatorių skaičiavimais, parduotuves turi užplūsti mados naujovių išalkę žmonės ir pradėti dzingsėti kasos aparatai.
Kam per brangu dizainerių prekės, tas gali nusipirkti bent jau šiam vakarui specialiai sukurtą pirkinių maišelį ar marškinėlius. Į Londono „Mados naktį” išsiruošiu kitaip, nei įprasta, – nusprendžiu, kad nesinaudosiu mados žurnalistės privilegijomis, iš anksto neprašysiu papildomos informacijos iš renginio ar dizainerių spaudos atstovų, nesirūpinsiu kvietimais.
Mano tikslas – „Mados naktį” pamatyti eilinio pirkėjo akimis, vadovaujantis tik visiems prieinama informacija internete.
Nusprendžiu maršrutą riboti: nors „Mados naktyje” dalyvauja ir Naitsbridžo (Knightsbridge) rajono prabangios parduotuvės, nusprendžiu apsilankyti tik Bondo gatvėje ir Meiferyje (Mayfair) – čia daugiausia vardinių dizainerių parduotuvių.
Taip pat nusprendžiu neiti ir į didžiąją universalinę „Selfridge’s” – joje tiek daug visokių renginių (Lilly Allen pristato savo vintažinių drabužių liniją, konsultuoja dizaineris Peteris Piloto, linksmina didžėjai ir kiti garsenybės), kad vien apsilankymas šioje parduotuvėje surytų visą nakties laiką.
Tiesa, pradžioje planavau apsilankyti ir Regento (Regents) gatvėje esančioje gražioje senovinėje „Liberty” parduotuvėje – joje tąvakar buvo itin gausu renginių. Vienas jų – išskirtinis.
Pirmą kartą Londono istorijoje Manolo Blahnikas atidarė laikiną „butiką” ne savo vardinėje parduotuvėje – o juk šis batų meistras garsėja tuo, kad savo kūriniais neleidžia prekiauti jokioms universalinėms parduotuvėms!
Be to, M.Blahnikas turi ir pats dalyvauti – pasirašinėti pirkėjoms ant įsigytų batelių padų. Kam per brangu bateliai, kurių kaina prasideda nuo 400 svarų sterlingų (per 1600 litų), gali paprašyti parašo ant kurio nors iš dizainerio išleistų kūrybos albumų.
Mano entuziazmą akimirksniu nugesina eilė, nusidriekusi nuo „Liberty” įėjimo per visą kvartalą. Juk šįvakar turėčiau patirti apsipirkimo malonumą, o ne nuobodžiai smaksoti eilėje.
Eilė norinčiųjų patekti į vidų driekiasi ir prie „Tod’s”, ir prie „Chanel”, ir prie „Louis Vouitton”. Pastarieji mados namai, neseniai atnaujinę milžinišką saloną, dabar primenantį šiuolaikinio meno galeriją, sugalvojo dar geriau – į vidų leidžia tik su vardiniais kvietimais.
Hm, tai kur čia tas „mados ėjimas į mases”? Tik kviestinius įleidžia ir „Armani”, ir prabangus prekės ženklas „Asprey”, prekiaujantis krokodilų odos rankinėmis, deimantais ir liukso klasės aksesuarais. Visi likusieji tarsi mergaitės su degtukais iš H.Ch.Anderseno pasakos gali paspoksoti pro parduotuvės vitrinas į viduje vykstantį vakarėlį.
Akivaizdu, kad čia šios demokratiškos mados šventės naktį viršų paėmė įprastinis snobizmas: „Mes – tik patiems žinomiausiems.”
„Armani” salone lankosi Claudia Schiffer ir Natalia Vodianova, „Louis Vuitton” vėl pakvietė savo klientus iš to paties žvaigždžių sąrašo, iš kurio neseniai kvietė ir į parduotuvės atidarymą.
O „Liberty” ir M.Blahnikas, pasirodo, su reikiamais žmonėmis jau atšventė dieną prieš tai – kai vyko uždaras vakarėlis kviestiniams. Prie uždarų vakarėlių durų vis tiek būriuojasi jaunos mados gerbėjos – o gal vis dėlto pavyks prasmukti?
Merginos ir vaikinai pasipuošę, kaip kas gali: susikrovę ant savęs visus turimus dizainerių daiktus ir juos papildę, kiek tik fantazija leidžia, – kas tarsi katinas kaspinu po kaklu, kas keista kepurėle ar beprotišku makiažu, tad kai kurie atrodė tarsi personažai iš „Alisos Stebuklų šalyje”.
Madą jie dar tik atranda žengdami bandymų ir klaidų keliu, tačiau kai kurios klaidos negali nekelti šypsenos. Tačiau šypsena – džiugi ir meili: kaipgi kitaip, juk Londonas – beprotiškų eksperimentų ir neribotos vaizduotės miestas. Net ir „pasipuošimai” čia gali būti tiesiog įkvepiantys, karikatūriški!
Betgi grįžkime į parduotuves. Ne visos vakaro idėjai pasirinko prieštaringą snobišką uždarumą. Pavyzdžiui, „Alexander McQueen” durys buvo atdaros visiems.
10 procentų nuolaidos, kokteiliai – visiems, o užpildžius kortelę ir nurodžius elektroninio pašto adresą – loterija, kurioje gali išlošti vakarinę rankinę su garsiuoju kaukolės užsegimu.
„Burberry” nesivargino rengti loterijų – čia vyko didžiulis vakarėlis, atviras visiems! Jokių eilių ar kviestinių sąrašų – liejosi šampanas, koncertavo „One Night Only” ir visi tiesiog fantastiškai leido laiką!
Bohemišką vakarėlį surengė ir dizaineris Mathew Williamsonas – čia buvo galima pasijusti tarsi Maroko sostinėje Marakeše.
O greta esantys garsiosios britų parfumerijos kūrėjos Lyn Harris kvapų namai „Miller Harris” vienam vakarui virto gėlių prekystaliu. Visi norintieji galėjo išgerti aromatizuotos arbatėlės ir tarsi saldainių į maišelį prisirinkti kvepalų mėginukų. Miela, šilta, jauku, be jokio pasipūtimo ir iš visos širdies!
Nuoširdi bei stilinga staigmena laukė ir žvaigždžių pamėgto raudonpadžių batelių meistro Christiano Louboutino salone Maunto (Mount) gatvėje.
Čia taip pat buvo surengtas sausakimšas vakarėlis visiems, liejosi raudonomis etiketėmis pažymėtas šampanas, buvo vaišinama mažučiais pyragaičiais ir didžiuliu raudonomis kičinėmis rožėmis puoštu tortu, kurio viršūnėje styrojo moters kojos su raudonpadžiais aukštakulniais.
Miela ir juokinga, o įšilę svečiai linksmai leido laiką ir, prisigėrę šampano, neatsispyrė pagundai nusipirkti ne vieną porą geidžiamųjų aukštakulnių.
Ak, taip, juk akcijos siekis – pritraukti kuo daugiau mados pirkėjų. Kiek teko matyti, perkama buvo ne itin daug – juk daugiausia susirinko madingas jaunimas, kurio kišenėse dar švilpauja vėjai ir kuris dažniau rengiasi „Zaroje” nei „Louis Vuitton” parduotuvėje.
Tad jaunimas daugiausia graibstė tik suvenyrinius vakaro marškinėlius ir maišelius, kad „atsižymėtų” – ir aš ten buvau.
Aš nenusipirkau nieko – mėgstu ramesnį apsipirkimą, ne minioje ir be eilių.
Perkant mačiau tik kai kur – žmonės arba naudojosi nedidele vakaro nuolaida, leidžiančia sutaupyti iki šimto svarų, arba pirko tie, kurie buvo gerokai įkaitinti šampano ir šventinės nuotaikos, kaip pas Christianą Louboutiną.
Tad neabejotinai išlošė tie dizaineriai ir mados namai, kurie vienam vakarui pamiršo pasipūtimą ir snobiškumą, atsipalaidavo ir pasiruošė švęsti drauge su visais.
Kiti, ir toliau puoselėję savo išskirtinumą, galėjo pritraukti nebent mazochistus, kuriems patinka stovėti eilėse prie įėjimo ir maldauti apsaugininkų, kad juos įleistų.
O geriausia buvo tai, jog Londono „Mados naktį” kiekvienas galėjo džiaugtis mada pagal savo pomėgius!