Tokie epitetai kelia įtarimą. Tik ne kalbant apie Beatą. Ji šneka taupiai, ramiai, nepalydi savo žodžių entuziastingais gestais. Bet pravirkdo. Ką gi, žiūrovai turės progą įsitikinti, ar Beatai išėjus į sceną išties nieko nebereikia daryti.
Anos Kareninos vaidmuo Beatai – didžiausias karjeros iššūkis. Ji skaitė garsųjį Levo Tolstojaus romaną, žiūrėjo daug filmų su vis kitokia kūrinio interpretacija.
„Juk reikės įkūnyti ne save”, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėja, Anos Kareninos bruožų ieškanti kiekvienos repeticijos metu, kiekviename šokio etiude.
A.Cholina ilgai ieškojo šokėjos. Ir pirmąkart mano pataikiusi šimtu procentų. Anželika prisimena Beatą dar nuo baleto mokyklos Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje laikų.
„Maža mergaitė, o atrodo, lyg jai būtų šimtas metų”, – sakė A.Cholina.
Žvelgiant į Beatą – liekną, grakščią jauną moterį išskirtinai balta lyg porcelianine oda, sunku patikėti, kad mokykloje buvo barama dėl svorio. Storiausia klasėje! Tie, kurie mokėsi baleto, puikiai žino, ką tokiais atvejais tenka išgyventi.
Svorio ji numetė. Gyvenimas privertė. Jai buvo vienuolika metų, kai mirė tėvas. Būtent jis nuvedė dukterį į baleto mokyklą. Tačiau Beata jos nebaigė. Po tėvo mirties viskas susiklostė taip, kad šešiolikametei teko išlaikyti namus, palaikyti mamą.
Darbas, mokykla, vos penkios valandos miego – Beata nepajėgė to pakelti, todėl metė mokyklą dvyliktoje klasėje. Vėl grįžo, bet ir vėl nepajėgė jos baigti.
„Buvau viena. Visiškai viena. Trūko ramsčio. Pati būdama vaikas daug ko nesuvokiau, nežinojau, kaip elgtis, buvo labai sunku. Visko stigo. Negalėjau sėdėti rankų sudėjusi, – sakė ji. – Visada teko viską daryti pirma laiko. Bet tai užgrūdino.”
Bet ne tiek, kad atlaikytų... dukters mirtį.
Gražus laukimas ir lyg perkūnas iš giedro dangaus – ligoninių maratonas. „Buvo labai baisu. Negalėjau kalbėti – į gydytojų klausimus atsakinėjo vyras”, – ištarė Beata. Ramiai. Tik akyse pasirodė didelė skaidri ašara.
Kuri niekada nebus išverkta.
Dukrytė gimė. Pypsintys monitoriai, vamzdelių raizgalynė, kas valandą gimstanti ir žlunganti tėvų viltis.
Lyg tyčia Beata palatoje – su laimingomis mamomis ir jų kūdikiais. Neištvėrė, pabėgo.
Rytą abu su vyru pasitiko žinią apie mirtį.
„Palaidojome. Palengvėjo. Grįžusi namo mėnesį iš jų neišėjau. Tik vyro prašiau, kad į darbą eitų – nenorėjau, kad mane tokią matytų. Statistika skelbia, kad tokius išbandymus patyrusios poros dažniausiai išsiskiria.
Ir mudu su Renaldu vieną vakarą susėdome kalbėtis – ar toliau einame kiekvienas savo keliu, ar liekame kartu. Mano vyras ne iš tų, kurie verkia, bet... Kalbėjau tik aš.
Rytą jis man atnešė gėlių, rašiklį ir storą sąsiuvinį. Sakė, kad turėčiau visa TAI aprašyti. Bet nebegalėjau išgyventi to paties. Mane išgelbėjo darbas. Pamenu, Žizel buvo pirmasis mano vaidmuo po TO”, – pasakojo Beata.
– Vėl lauktis kūdikio po tragiškų išgyvenimų turėjo būti nelengva.
– Bėgau nuo baimės. Laukdamasi Leonardo skaičiau pasakų knygas. Baigiau floristikos kursus. Man patinka grožis, gėlės, gamta.
Dabar į puokštes žiūriu kitaip – kaip suderintos spalvos, kur svorio centras, kaip surišta, ar kruopščiai viskas atlikta.
– Koks jūsų Leonardas?
– Jam ketveri, jis labai išdykęs, – šyptelėjo Beata. – Muzikalus ir itin koordinuotas. Tuo jis mane nuo pat mažens stebina. Puikiai pagauna, atmuša kamuolį. Su vyru juokiamės, kad moksliukas greičiausiai nebus.
Ar leisiu jį į baleto mokyklą? Pamenu, kaip bendramokslės viena kitą tikino, kad niekada nepasmerks tam savo vaikų. Bet dabar jau ne viena džiaugsmingai dalijasi įspūdžiais, kaip jų vaikams sekasi šokti baletą.
Pasistengsiu, kad Leonardas susipažintų su daugybe įvairių sričių, ir leisiu pačiam rinktis. Negerai, kai mamos verčia vaikus pildyti jų svajones.
– Kodėl po mokyklos Vilnių iškeitėte į Klaipėdą?
– Kai mūsų su mama reikalai pagerėjo, bendramokslės pakvietė dirbti į Klaipėdą.
Muzikiniame teatre vaidinau lapę Jurijaus Smorigino statytame spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai”. Greitai pritapau prie kolektyvo. Vienerių metų darbo pasirodė per maža, likau dar.
Iš teatro atlyginimo neišgyvensi, tad ėmiausi to, ką dariau dar mokyklos metais, – su kolegomis subūrėme nedidelę grupę, parengėme programą, kurią rodydavome restoranuose, baruose.
Pamenu, kaip su drauge kikenome, kai vieno restorano šeimininkas ištarė: „Mergaitės, čia tikrai susirasite vyrus.” Argi restoranas – vieta, kur užsimezga draugystė?!
Bet taip ir nutiko. Vieną vakarą, kaip vėliau pasakojo Renaldas, patingėjo ruošti vakarienę ir nuėjo į restoraną, kur gaminamos skanios salotos. Atėjo, pamatė mus šokančias.
Man tas žmogus irgi krito į akį. Užsimezgė kontaktas. Renaldas ir toliau ateidavo žiūrėti mūsų programos. Mes kviesdavome jį su draugais į teatrą.
Prasidėjo filmai, vakarienės. Metus bendravome. Po to gal keturis mėnesius draugavome ir nusprendėme susituokti.
Per greitai? Nežinau, ar visoms moterims taip būna, bet pajutau, kad bendraudama su šiuo vyru galvoju apie tai, jog noriu su juo turėti vaiką.
– Kodėl likote Klaipėdoje, juk jus kvietė šokti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje? Greičiausiai tai – visų baleto šokėjų svajonė.
– Taip, ne vienas ragino mane grįžti į Vilnių. Bet per daug skausmo čia palikau. Kas kartą grįždama į Vilnių tai jaučiu.
– Su vyru kartu – aštuoneri metai. Kaip sekasi lipdyti judviejų santuokos rūmus?
– Stengiamės netylėti, spręsti problemas, o ne jas atidėlioti. Vyras daug ko mane išmokė. Svarbiausia – kalbėti. Nesu daug kalbantis žmogus, labiau mėgstu klausytis.
Mūsų bendro gyvenimo pradžioje, jei tik kildavo konfliktas, aš tylėdavau. Ilgainiui supratau, kad kalbėtis – veiksminga.
Renaldas – vadybininkas, bet jis domisi fotografija, jam artima meno, grožio sritis. Jis stebėjo keletą „Anos Kareninos” repeticijų ir po jų pasakė, kad su A.Cholina turėtų būti lengva dirbti. Taip iš tikrųjų ir yra.
– Baleto šokėja ir buitis, regis, nesuderinami dalykai. Bet nuo jos niekas neatleidžia?
– Žinoma. Jei vakare negaliu išlyginti vyrui marškinių, rytą atsikeliu anksčiau ir tai padarau. Manęs tai nevargina, priimu tai kaip pareigą. Juk vyras irgi turi savų.
Jei labai pavargstu, nevalau dulkių ir jos man netrukdo. Susitvarkau pailsėjusi.
Tik sūnus kenčia dėl dėmesio stokos. Grįžtu pavargusi, kelius skauda, o mažylis taip nori ant jų pasėdėti. Todėl esu dėkinga mamai, vyro tėvams ir kitiems giminaičiams už pagalbą.
– Ana Karenina – dramatiškas vaidmuo. Niūriai dramatiškas. Ar nepagalvojote, kad ir vėl drama įsiveržė į jūsų gyvenimą?
– Išties, kai sužinojau, kokį vaidmenį teks atlikti, šmėstelėjo mintis, kad mano gyvenime niekas nevyksta šiaip sau.
Bet susitelkiau galvoti apie vaidmenį kaip apie darbą, iššūkį, galimybę įrodyti sau, kad galiu padaryti daugiau nei iki šiol.
– Jums svarbi estetika, grožis. O kaip puoselėjate savo grožį?
– Kiekviena moteris privalo rūpintis savo išvaizda. Bent tuo, kas po ranka, – gaivinti odą uogomis, vaisiais, vaistažolėmis. Kai nusivalau veidą toniku, užsidedu kaukę – tą patį padarau ir mamai. Ji juokiasi ir sako, kad nereikia. Ne, reikia!
Bet dažausi retai, tik blakstienas perbraukiu. Odą išvargina teatro grimas.
Geriausia – išsimiegoti. Pabūti su savimi. Vienai, bet ne vienišai. Vis primenu sau, kad reikia nors trumpam sustoti, giliai įkvėpti ir pasidžiaugti paprastais dalykais.
Kur malonu būti? Pas mamą namuose, bažnyčioje, parke. Atsikvepiu, kai pažvelgiu į dangų, žydinčius medžius ar gelstančius jų lapus.
Ar matėte, kokie šiais metais kaštonai? Ligoti! Po penkerių metų galime jų iš viso nebeturėti.