Drauge su dviem istorinio savininko Paulio Prot sūnumis G.Theveninas prieš keletą metų atgaivino 1798-aisiais įkurtus, bet praėjusio amžiaus antrojoje pusėje pamažu gesti ėmusius kvepalų namus.
Dabar „Lubin” vėl pretenduoja į tragiško likimo Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, šalį valdžiusios XVIII amžiaus antrojoje pusėje, kvepalų paveldą.
Už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ištekėjusi austrė Marija Antuanetė į Versalį atsivežė ir savo kvepalų formules. O gyvenant Prancūzijoje jai ėmė kurti Pierre’o François Lubino mokytojas ir karalienės kvėpintojas Jeanas Louis Fargeonas.
„Pas vieną mūsų akcininkų saugome Marijos Antuanetės formules, kurias P.F.Lubinas persirašė XVIII amžiuje”, – pasididžiavimo neslėpė „Lubin” paveldą išsaugoti ir kvepalų namams grąžinti šlovę pasišovęs G.Theveninas.
– Ar tos formulės ir dabar dar gali būti naudojamos kuriant kvepalus?
– Jos gali įkvėpti kuriant kvapųjį vandenį. Jis yra mažiau koncentruotas už kvepalus, bet ant odos laikosi geriau nei tradicinis odekolonas, kurio vienas trūkumų – greitai išgaruoja.
Seniausi kvepalai, kurių formulė yra išsaugota, buvo vadinami „Vengrijos karalienės vandeniu”. Jie sukurti dar XIV amžiuje naudojant apelsinų, citrinų, bergamočių, bazilikų, raudonėlių ir levandų ekstraktus.
Ant popieriaus juostelių G.Theveninas man davė pauostyti praėjusio amžiaus viduryje pagamintų kvepalų „L’eau de Lubin”. Būtent juos pagaminti įkvėpė Marijos Antuanetės formulės. „Tai iš esmės tie patys kvepalai, kurie buvo gaminami nuo 1789 iki 1950 metų”, – paaiškino jis.
– Kvapas keistokas. Jis primena mano močiutės gamintą antpilą ar naminį likerį.
– Senovėje žmonės išties gerdavo kvepalus kaip vaistus. Tai daryti uždraudė Napoleonas. Bet iki jo laikų odekolonas buvo skiriamas ir gerti.
Tokie kvepalai buvo vadinami tualetiniu vandeniu, skirtu pilti ant drobės gabalėlio (prancūziškai „drobė” – „toile”). Jie pirmiausia buvo skirti apsivalyti: skysčio užpildavo ant medžiagos gabaliuko ir juo valydavo kūną.
Kai Marija Antuanetė atvyko į Prancūziją, žmonės mažai išmanė apie higieną. O jos šeimoje Austrijoje daug dėmesio buvo skiriama kūno kultūrai ir švarai. Todėl Prancūzijoje Marija Antuanetė paprašė J.L.Fargeono sukurti tualetinį vandenį pagal jos pačios formulę.
Kad ir kaip būtų, jeigu dabar gaminčiau tokius kvepalus, kokius ką tik uostėte, mane pasodintų į kalėjimą! Nors vos prieš 40 metų jie dar buvo gaminami. Juose pilna alergenų, jie kenkia sveikatai.
– Jeigu draudžiama atkartoti kvepalų formules, kaip pritaikote paveldą?
– Senąsias formules atnaujiname pagal mūsų laikų reikalavimus. Tarkim, „L’eau de Lubin” nėra seni. Jie sukurti 1974-aisiais, bet šiandien jų formulė jau yra retro stiliaus.
Dėl naujų reikalavimų reikėjo pakeisti tik vieną smulkmeną. Šių kvepalų negalima parduoti tokių koncentruotų, kokie buvo parduodami prieš 36 metus. „Nuit de Longchamp” taip pat liko artimi originalui.
Originalui artimas ir „Gin Fizz” kvapas.
– Dažnai sakote „retro”. Bet ar geri kvepalai gali pasenti? Ar jie ne amžini, kaip geras stilius?
– Mada, kaip ir gyvenimo būdas, keičiasi. 1950 metais Paryžiuje vonios kambarys buvo įrengtas rečiau nei kas antrame bute. Žmonės prausdavosi prie kriauklės, naudodami pirštines. Jie neturėjo skalbiamųjų mašinų.
Įsivaizduokite šeimą su dviem vaikais, kuri gyvena be vonios, skalbyklės 40 kvadratinių metrų ploto bute. Tai reiškia, jog žmonės kelias dienas dėvi tuos pačius apatinius ir marškinius. Turtingi žmonės galėjo sau leisti gyventi švariau. Bet kukliau įsikūrusieji dvokė, atleiskite, triušiu. Visa tai turėjo įtakos ir kvepalams.
Anksčiau kvepalai pirmiausia maskuodavo blogus kvapus, dvoką. Dabar juos naudojame, kad skaniai kvepėtume.
– Ar nebūtų buvę paprasčiau įkurti naujus kvepalų namus ir pavadinti savo vardu?
– Paprastumo neieškau. Man buvo įdomiau išsaugoti ir perduoti paveldą. Nesu amžinas, o „Lubin” tęs veiklą ir po mano mirties. Bent jau to tikiuosi.
Įkurti naujus namus neturėjau tikslo – nesu kvepalų kūrėjas. Juos man kuria kiti. Yra tokių žmonių, kurie nusprendžia užklijuoti ant buteliuko savo vardą, nors jo turinio ir nesukūrė. Pasirašyti ant kūrinio, kurio pats nesukūrei, man atrodo apgaulė.
Esu tik šventyklos sargas, tas, kuris sergi namų dvasią, tam tikrą braižą, stilių ir kartu laiko visus keturis jų kampus.
– „Lubin” buvo ties bankroto riba. O kaip dabar jums sekasi?
– Padėtis nėra dramatiška, nors šiais metais dėl krizės dar prarasime pinigų. Kol kas aš negaliu pragyventi iš „Lubin”, nes teko daug investuoti į senų gaminių atgaivinimą ir naujų kūrimą.
Netrukus Paryžiuje, Sen Žermeno rajone, atidarysime firminę „Lubin” parduotuvę. Mane tai šiurpina, nes investavome daug pinigų, apstatėme autentiškais „art deco” baldais.
– Negaila, kad tokius baldus klientai nutrins ar apgadins?
– Gaila! Tai – tikri meno kūriniai. Bet man atrodo, jog grožį reikia atiduoti žmonėms. Gamindami visiškai nebūtinus daiktus – gerą vyną, kvepalus, mados kūrinius – taikiai kovojame su barbariškumu.
Parduotuvė man nėra tik vieta, kur parduodamos prekės. Noriu, kad pirmiausia ji taptų potyrių vieta.
– Kas perka jūsų produkciją – ilgesį praeičiai jaučiantys senukai ar jaunesnioji karta?
– Neseniai man paskambino garbaus amžiaus moteris. Pagal balsą jai turbūt apie 90 metų: „Pone, ar kalbu su „Lubin” namais?” „Taip, ponia”, – atsakiau.
„Ar vis dar gaminate kvepalus „Nuit de Longchamp”? – vėl paklausė ji. – Tai buvo mano motinos kvepalai. Noriu vėl pajusti jos kvapą.”
Teko jai paaiškinti, jog šiandieniai „Nuit de Longcham” skiriasi nuo buvusiųjų. Bet ji vis vien panoro jų įsigyti. Nurodžiau arčiausiai šios paryžietės namų esančią parduotuvę. Dama vėliau atsiuntė man padėkos žinutę.
Mūsų kvepalus perka ir jaunimas. Tie, kurie ieško prabangos ir kvepalų, kurie nepasitiki vien įtaigia reklama.
– Daugelis „nišinių” kvepalų gamintojų mažai investuoja į reklamą.
– Man pasakymas „nišinis” nepatinka. Gal po dešimtmečio „Lubin” kvepalai bus labai plačiai žinomi. Norėčiau šito.
Vadybininkų tikslas paprastai būna uždirbti daug pinigų parduodant įvaizdį. Į pačius kvepalus jie investuoja minimaliai. Aš kuriu prabangius kvepalus. Anksčiau tai darydavo visi.
O dabar yra daug garsių kompanijų, kurios ėmė taip taupyti kvepalų žaliavoms ir gamybai, kad iš kvepalų nieko nebeliko – vien įvaizdis.
Jeigu norime toliau kurti prabangą, būti pretenzingi ir arogantiški prancūzai, negalime amžinai taupyti ir apgaudinėti savęs bei kitų.