Jaunos moterys puikiai jaučiasi ir atlaikė televizijoms sunkų periodą – sezono pradžią ir ją lydinčių darbų bei švenčių laviną.
Didžiosios akimirkos Laura laukia lapkritį, o Rovena – gruodžio viduryje.
Abi neketina ilgam užsidaryti namuose.
Rovena atsakinga už TV3 savireklamą. Tad televizoriaus iš namų nemes, stebės kiekvieną anonsą ir skambins kolegoms. Vargas jiems? „Ir dabar taip yra – jei tik pamatau netikslumų, kaipmat pranešu”, – neslėpė Rovena.
O TV3 vadovė Laura, regis, darbo vietą paliks vos porai valandų. Na, gal šiek tiek ilgesniam laikui – tiek, kiek užtruks sutvarkyti reikalus, susijusius su svarbiuoju įvykiu.
Nėra numatyta, kas pakeis Laurą, kai ji pagimdys. Nes ji ir toliau dirbs savo darbą.
„Manęs vis kas nors paklausia: „Kada išeisi į laisvę?” Kokią laisvę!? Nesijaučiu išsikvėpusi, todėl dirbu su malonumu. Be to, tikiu, kad motinystę ir darbą galima suderinti”, – sakė Laura.
– Kadangi vadovaujate didelei kompanijai, teko kruopščiai planuoti, kada jums tapti motina? – paklausiau L.Blaževičiūtės.
– Ilgai svarsčiau, kada tinkamiausias laikas. Po naujo televizijos sezono? Dar po kelerių metų? Nėra tinkamo laiko, kada gimdyti, viskas per daug greitai keičiasi, visada galima rasti priežasčių atidėti šeimos pagausėjimą. O mes su Andriumi nebenorėjome ilgiau laukti.
Tokie dabar laikai. Aktyvi moteris nenori ilgos pertraukos karjeroje. Jei darbas patinka, kiekviena ieškos būdų, kaip jį suderinti su motinyste.
Švedijos MTG kompanijoje, kuriai priklauso ir TV3, dirbu dešimt metų, TV3 vadovauju daugiau nei dvejus. Svarsčiau, ar komanda jau tinkamai sustyguota, kad galėčiau trumpam atsitraukti, mažiau dalyvauti kasdienėje televizijos veikloje.
– Ar negąsdino mintis, kad per devynis mėnesius teks daug nuveikti?
– Ne. Tik pradėjau dar kruopščiau planuoti, kaip nudirbti darbus.
Anksčiau visą dieną praleisdavau biure ir iškilusius klausimus spręsdavau vietoje. O dabar visus pratinu, kad pas mane ateitų su keliais klausimais iš karto. Juk bent iš pradžių po gimdymo tikrai nebūsiu biure kiekvieną dieną. Žinoma, prarandu smagumą dalyvauti tvarkant visus reikalus.
TV3 valdančio Švedijos koncerno MTG prezidentas Hansas Holgeris Albrechtas turi 7 vaikus! Kai su juo susitinkame, visuomet kalbamės apie šeimą. Jis supranta dirbančias motinas. Beje, į darbą jis yra priėmęs ne vieną besilaukiančią moterį, o tai lietuviškoje bendrovėje itin reta.
Žinodama jo požiūrį ir pati nejutau baimės, kad pastojusi tapsiu nebereikalinga įmonei.
– Ko prisipildė jūsų su vyru Andriumi namai?
– Svajonių ir planų. Kalbamės, svarstome, kaip keisis mūsų laikas, vakarai, atostogos. Nors vaikas dar negimė, jis tarsi jau dalyvauja mūsų šeimos gyvenime.
– Ar kolegų elgesys pasikeitė?
– Jie ėmė labiau manimi rūpintis: paklausia, ar tikrai pietavau. Pasirūpina, kad šaldytuve būtų ledų, o ant stalo – vaisių ir uogų. Labai smagu.
– Jūsų karjeros etapai įkvepiantys. Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje baigėte strateginio planavimo studijas. Buvote „TV3 Latvija” direktoriaus asistentė, rinkodaros vadovė, stažavotės „Viasat Broadcasting” centre Londone, ėjote rinkodaros vadovo pareigas „Viasat 3” Vengrijoje. Ką patartumėte jauniems žmonėms?
– Nebijoti norėti ir svajoti.
– Regis, visi tą daro.
– Niekas savaime nevyksta. Reikia įdėti daug pastangų. Pas mus ateina daug diplomuotų studentų trokšdami iš karto gauti aukštas pareigas ir didelį atlyginimą. Bet pasiekia tik tie, kurie kryptingai dirba ir įdeda daug pastangų bei širdies.
– Argi nesutikote vidutinių gabumų žmonių, kuriems kažkodėl puikiai sekasi – jie ir gerai uždirba, ir puikius postus užima?
– Netingėdami dirbti daug pasiekti gali ir vidutinių gabumų žmonės. Girdėjau, kad kai kada karjeros siekiama per pažintis bei giminystės ryšius.
Bet mūsų kompanijoje sudėtingas atrankos procesas, o priimti darbuotojai yra reguliariai tikrinami, vertinami jų rezultatai. Personalo skyrius Švedijoje prižiūri kiekvieną žmogų, kurį priimame.
– Ar nebuvo stebuklingų situacijų, kaip rodo filmuose, kad pamatėte puikų žmogų ir pasiūlėte jam darbą.
– Buvo. Nenoriu įvardyti konkrečiai, bet pas mus dirba vienas žmogus, kuris anksčiau neturėjo nieko bendra su televizija. Susipažinau su juo pas draugus vakarėlyje.
Pajutau jo užsidegimą, smalsumą, norą mokytis. Gal tai buvo moteriška nuojauta, bet manęs ji neapgavo.
Yra ir daugiau tokių spinduliukų – žmonių, turinčių idėjų ir iniciatyvos. Jų akys dega, tad natūraliai jų darbų spektras plečiasi. Ar jiems mokama už tai? Kai kuriais atvejais taip.
Bet nemanau, kad už kiekvieną piršto pajudinimą reikia mokėti. Aišku, žmogus turi būti skatinamas.
– Daug mokėtės, daug dirbote. Ar šiandien, kai būna momentų, leidžiančių atsikvėpti, pamąstyti, nesigailite tam tikrų darbui paaukotų savo gyvenimo periodų?
– Ne, – iš pradžių atsako Laura, bet paskui pasitaiso. – Taip, yra. Kai vienerius metus dirbau Londone, supratau, kiek mažai mačiau šį miestą.
Žinoma, buvau ir garsiosiose Askoto žirgų lenktynėse, ir arbatos gėrimo ceremonijose. Bet to maža. Tais metais dirbdavau net savaitgaliais. Ką nors pamatydavau nebent laisvą sekmadienį.
– Dabar dažniau dirbate namuose. Ar pavyksta susikaupti, o gal susigundote išsivirti arbatos, palaistyti gėlę, pasvajoti prie lango?
– Dirbu namuose, kai reikia ramiai pagalvoti, kurti strategiją, planuoti. Tokiam darbui skiriu pusdienį. Biure pasigendu ramybės valandų, mat visi esame vienoje erdvėje.
Bet man patinka bendrauti su žmonėmis, būti įvykių sūkuryje. Man svarbu pastebėti, kuris šiandien yra linksmas, o kuris liūdnas. Bendraujant randasi ir idėjų.
Be to, atsikelti ir susiruošti į darbą moteriai – privalumas.
– Dabar esate nusiteikusi ryžtingai neapleisti savo pozicijų darbe. O jūsų neaplanko mintis, kad kai glėbyje suspausite savo kūdikį, bent kurį laiką apie nieką daugiau net nenorėsite galvoti?
– Daug kas taip sako. O pati nežinau, kaip bus. Išduosiu paslaptį: Andrius juokaudamas paprašė pažadėti, kad pagimdžiusi, švelniai tariant, nepasikeisiu.
Norėčiau su vaiku tokių santykių, kokie susiklostė tarp manęs ir mano tėvų. Aš su jais bendrauju kasdien – taip esame įpratę.
Man gražu, kai vaikai nori grįžti savaitgaliais namo pas tėvus, kartu pietauti. Svajoju sukurti ką nors panašaus.
– Dabar madinga ruoštis motinystei, domėtis vaiko auginimo bei auklėjimo filosofijomis. Ar jus sudomino kuri nors kryptis?
– Greičiausiai būsiu senosios mokyklos šalininkė, kai mama ir vaikas derinasi vienas prie kito, kai yra tam tikras dienos bei maitinimo režimas.
Nemanau, kad yra gerai su vaiku vienoje lovoje miegoti iki šešerių metų. Tikiu, kad yra daugybė kitų būdų puoselėti stiprų vaiko ir tėvų ryšį.
Laura atliko greičiausiai labai svarbų parengiamąjį darbą: jau susirado medicinos seserį, kuri gimus kūdikiui padės namuose. Tokį modelį ji nusižiūrėjo nuo savo prezidento, auginančio septynis vaikus.
„Be to, nereikia pamiršti, kad esu ne viena. Kartą Andrius net įsižeidė, kai svarsčiau, kaip čia viską teks suderinti: „O aš ką – nereikalingas?” – smagiai pasakojo Laura.
Atsisveikindama jauna moteris išsidavė, kad, skirtingai nei daugumai nėščiųjų, nei raugintų agurkų, nei saldumynų jai nesinori. O štai nuo minties apie šampaną net drebėti pradeda. Ką gi – laikas tam artėja.
* * *
Kai Laura pranešė savo kolegei Rovenai džiugią žinią, šiai užteko tik nusišypsoti ir abi moterys suprato išgyvenančios panašius jausmus bei būsenas.
Rovena su vyru Audriumi kartu – 17 metų. Toje pačioje darbovietėje – nuo pat studijų baigimo. Vytauto Didžiojo universitete studijavo rinkodarą. Diplominiam darbui pasirinko su televizija susijusią temą. Televizijoje ir pradėjo dirbti.
– Šiais laikais lyg ir nepopuliaru dešimtmečius dirbti vienoje kompanijoje, – pradėjau pokalbį su R.Sankaliene.
– Matyt, veikia televizijos magija ir dinamika. Juk negalima net lyginti, kokia ji buvo, pavyzdžiui, prieš 13 metų. Per tuos metus nejutau rutinos ir net nespėdavau pagalvoti, kad noriu ko nors kito, nes dirbdamas televizijoje gauni vis ką nors nauja.
– Žmonės pykstasi, skiriasi net turėdami vaikų, o jūs kartu – tiek daug metų. Kokia judviejų sutarimo paslaptis?
– Negalima sėdėti ir laukti, kada ateis meilė, kada susiklostys gražūs santykiai ir būsi laiminga. Dėl tokių dalykų turi stengtis, dirbti.
Kartu gyvenant privalu nepamiršti, kad myli savo žmogų. O dažnai tenka girdėti, kad šeima tampa ta vieta, į kurią gali parsinešti blogą nuotaiką ir išlieti neigiamas emocijas. Taip negalima.
Nesu ideali, bet nuolat apie tai galvoju – apie mūsų su Audriumi santykius. Kad jie būtų įdomūs, kad vystytųsi. Gal tai yra dalis sutarimo paslapties, o visa kita – chemija.
Labai norėjau turėti darnią šeimą. Knygų ta tema neskaičiau, šeimos kūrimas nebuvo lyg sunkus lipimas į kalną, viskas vyko natūraliai.
– Kur tuomet atsikratote blogos nuotaikos, jei nerodote jos namuose?
– Su metais stengiuosi kuo mažiau užsikrėsti bloga nuotaika. Ir tai įmanoma. Juk tai mano gyvenimas – galiu rinktis, kokios nuotaikos būdama jį praleisiu. Na, o jei iškyla problemų, jas tiesiog reikia spręsti.
Esu linkusi laikytis moto „carpe diem”. Išvertus iš lotynų kalbos reikštų „skink dieną”, kitaip tariant, negaišk laiko. Man svarbi kiekviena diena: ką iš jos gausiu, kaip ją praleisiu. Zyzimas, nervinimasis – tuščias laiko leidimas, o man tai nepatinka.
– Žmogui būtina kur nors pasikrauti energijos. Kas jums – sielos atgaiva?
– Mėgstu ruošti valgį. Patinka skaityti kulinarijos knygas, turiu jų daug. Netgi geriausia dovana man – kulinarinė knyga.
– Stereotipiniame šiuolaikinės karjeros moters portrete lyg ir nėra nei puodų, nei samčių.
– Bet dabar net tapo madinga domėtis maistu, jį ruošti. Nors aš tuo užsikrėčiau kur kas anksčiau. Vedybinį gyvenimą pradėjau nuo nesąmonių virtuvėje, pavyzdžiui, bandžiau vandenyje iškepti kotletus. Mat užaugau su labai skaniai gaminančia mama.
– Kaip planuojate suderinti vaiko auginimą ir darbą?
– Neketinu lėkti į biurą praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Bet nuo televizijos, televizoriaus atitrūkti neišeis.
Mudu su vyru stengdavomės leisti atostogas ne Lietuvoje ne todėl, kad būtų neįdomu savo šalį pažinti ir ja pasimėgauti. Išvažiuodavome, kad nebūtų pagundos įsijungti televizorių ir gerai pailsėčiau.
Nes tik sužimba ekranas – ir aš dirbu. Matyt, to bus sunku atsikratyti ir per motinystės atostogas. Taigi net ir būdama namie su kūdikiu skambinsiu kolegoms, ir jie mano pagalbos galės prašyti. Bet manau, kad kištis reikės mažai.
– Kokius pavaldinius ir kolegas vertinate?
– Daug mačiau pavyzdžių, kaip buvo įvertinti darbštūs ir neskaičiuojantys laiko darbuotojai. Visko gyvenime gali pasiekti tik daug dirbdamas.
Nenoriu moralizuoti, bet pritariu Laurai, kad jaunoji karta per gerai save vertina.
– Jūs atsakinga ne tik už TV3 savireklamą, bet ir už renginius. Ar esate padariusi klaidų, dėl kurių teko išgyventi siaubą?
– Renginiams atiduodu daug širdies, visada stengiuosi nustebinti svečius ir savo kolegas. Man svarbu, kuo jie bus vaišinami, ką naujo galės patirti.
Prieš keletą metų sumanėme savo kompanijos šventę surengti vadinamuoju „Da Vinčio kodo” stiliumi. Kolegos, susiskirstę į komandas, važinėjo po Kauno bažnyčias ir bandė susidoroti su užduotimis.
Idėja buvo puiki, bet paskui paaiškėjo, kad kažkurioje vietoje maršruto nuoroda buvo neteisinga ir galutinis taškas buvo pasiektas per anksti. Ne visi tai pastebėjo, bet aš labai krimtausi.
– Domitės maisto kultūra, tad jums, ko gero, „skaniausia” rūpintis vaišėmis?
– Ne tik. Bet tikrai atidžiai renku, kuo vaišinti žmones. Pakankinu maisto tiekėjus. Įmonėje kai kada rengiame pusryčius, tad užsakau, pavyzdžiui, ekologiškų kiaušinių.
Toks noras tiekėjus glumina. Ne visada būnu suprasta, tačiau žingsnis po žingsnio siekiu, kad valgytume patiekalus iš visaverčių produktų.
– Nebuvote apkaltinta tuo, kad perlenkiate lazdą?
– Stengiuosi jos neperlenkti. Be to, moku iš savęs ir pasišaipyti. Pavyzdžiui, per pietus darbe draugiškai juokaudama „tikrinu”, kas ką valgo.
Pastebėjau, jog kai kuriems bendradarbiams tai turi įtakos – jie pradėjo domėtis, kuo maitinasi.
– Į biuro virtuvėlę, kai joje yra Rovena, kolegoms geriau neatsinešti, pavyzdžiui, beliašų?
– Kodėl gi ne, jei jie puikiai pagaminti, jei įdarui naudota gera mėsa.
– Tad kas jums didžiausias siaubas?
– Tai, kas padaryta iš blogų produktų. Pavyzdžiui, manęs nežavi patiekalas iš narve užaugintos ir negalėjusios pajudėti vištos. Tokio maisto greičiausiai neišvengiu, bet jei tik įmanoma domiuosi jo kilme.
– Kaip ruošiatės motinystei?
– Esu linkusi į natūralumą, bet dar nesu tam stipriai pasiruošusi. Norėsiu pasimokyti. Žinau, kad man padės vyras ir tėvai, kuriems mūsų kūdikis bus pirmas anūkas.
Turime su Audriumi puikių kaimynų – jaunų šeimų, kurios negaili mums patarimų. Žinau, jei prireiks – suteiks pagalbos.
– Ar šiais metais pavyko ištrūkti atostogų į užsienį?
– Taip, lankėmės Italijoje, pasiekėme Sicilijos salą, taip pat buvome Egipte. Mes su vyru mėgstame paviršinį nardymą, Audrius fotografuoja po vandeniu. Bet keliones organizuojame taip, kad būtų galima ir ko nors įdomaus paragauti, gal net šio to išmokti.
Keliaudami po Europą negyvename viešbučiuose, stengiamės išsinuomoti butą, susirasti turgų, kad galėtume patys ruošti valgį iš vietos produktų.
– Ką šiandien gaminsite?
– Mėgstu sezoninį maistą. Nekankinu produktų – neįdarinėju, nefarširuoju žuvų. Man svarbiausia, kad maistas būtų geras ir paprastai pagamintas.
– Ko visada yra jūsų šaldytuve?
– Vaisių. Kasdien spaudžiame sultis, gaminame trintų vaisių kokteilius.
– Moterys susilaukusios bijo „sumamėti”. Ar jūs apie tai pagalvojote?
– O kas tai yra? Nelabai man žinomas šis reiškinys. Savo aplinkoje neturiu tokių pavyzdžių, tad negaliu nujausti – man tai gresia ar ne. Bet turiu draugę, kuri prižiūri, kad man taip nenutiktų.
Be to, mūsų su Audriumi toks didelis draugų būrys, kad sunkiai įsivaizduoju, jog man pavyktų užsidaryti namie ir neišlįsti iš chalato.
– Ar jau mėgavotės vaikščiojimu po kūdikiams skirtas parduotuves?
– Tik kelis kartus buvau užėjusi pasidairyti. Draugai mums krauna kraitelius – tai, ko reikėjo jų mažyliams. Manau, tikrai pasinaudosiu šiais daiktais.